„Tiriant kraujo donorus, taip pat viešų ar nemokamų patikros akcijų metu nustatoma daugiau kaip 2 proc. gyventojų užsikrėtusiųjų virusiniu hepatitu C“, – sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) gastroenterologas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras prof. Limas Kupčinskas.
Pasak jo, LSMU kartu su minėtomis sveikatos priežiūros įstaigomis vykdoma nemokama patikros programa gydytojams padės geriau išsiaiškinti, kiek yra sergančiųjų, o išsamus ligos paplitimo žinojimas – geriau planuoti profilaktikos priemones ir suprasti gydymo poreikius.
Virusinio hepatito C gydymo istorija – akivaizdus šiuolaikinių molekulinės biologijos ir biotechnologijų galimybių panaudojimo, kaip spręsti sveikatos apsaugos problemas, pavyzdys. Hepatito C virusas buvo atrastas tik 1989, o galimybės jį diagnozuoti Lietuvoje atsirado 1993 m., praėjus keleriems metams po Nepriklausomybės atgavimo.
Pasak prof. L.Kupčinsko, iki to laiko gana nemažai grupei ligonių medikai diagnozuodavo neaiškios kilmės lėtinį virusinį hepatitą, kurio pasekoje vėliau išsivystydavo neaiškios kilmės kepenų cirozė ar kepenų vėžys, o tikrosios ligos priežastys taip ir likdavo nenustatytos. Hepatito C viruso atradimas atsakė į visus klausimusir atvėrė didelių diagnostikos galimybių. Palaipsniui atsirado ir šiuolaikiniai gydymo metodai.
Nesaugi kraujo donorystė – sovietinė atgyvena
„Ši liga perduodama per kraują ir organizmo skysčius. Ko geroji buvo išplatinta masiškai perpilant kraują sužeistiesiems per pasaulinius karus. Tarp kraujo donorų galėjo pasitaikyti ir sergančių lėtiniu hepatitu C. Atsižvelgiant į netobulą tų laikų medicinos įrangą, rizika užsikrėsti hepatito C virusu buvo ir patiems kraujo donorams, ypač jei tarp jų pačių kas nors sirgo virusiniu hepatitu C“, – tyliosios epidemijos paplitimo kelią aiškino pašnekovas.
Prof. L.Kupčinsko žodžiais, kraujo donorystė visada buvo ir yra kilni pareiga, tik mūsų šalyje gana daug žmonių nepelnytai dėlto nukentėjo. Kadangi Vakarų Europos šalyse vienkartiniai medicininiai instrumentai buvo pradėti naudoti 15–20 metų anksčiau nei Lietuvoje, užsikrėtimo kelias hepatito C virusu perpilant kraują ir jo komponentus šiose šalyse nustatytas tik mažai daliai infekuotų žmonių. Lietuvoje didžiausią ligonių, užsikrėtusių iki 1994 m., grupę sudaro būtent tie, kuriems hepatito C virusas buvo perduotas įvairių medicininių procedūrų metu. Medikų paskaičiavimu bendroje sergančiųjų virusiniu hepatitu C struktūroje tokie atvejai sudaro apie 60 proc.
„Vakarų Europos šalyse tarp anksčiau nustatytų ir šiuo metu diagnozuojamų hepatito C viruso infekcijos atvejų pagrindine užsikrėtimo priežastimi yra įvardijamas narkotikų vartojimas. Lietuvoje, kaip ir kitose posovietinėse šalyse, didžioji dalis sergančiųjų – kraujo donorai ir tik 7–10 proc. mūsų pacientų yra užsikrėtę švirkšdamiesi intraveninius narkotikus“, – teigė LSMU Gastroenterologijos klinikos vadovas.
Svarbu pabrėžti, kad tikimybė užsikrėsti kokia nors liga medicinos įstaigoje per kraują šiuolaikinėje praktikoje yra artima nuliui.
Joana Bikulčienė, Nacionalinio kraujo centro direktorė, tvirtina, kad nesaugi kraujo donorystė – skaudi sovietinė atgyvena, kurios šleifas driekiasi iki šiol ir be reikalo gąsdina žmones.
Anot jos, Lietuvos kraujo centrai vieni pirmųjų iš medicinos įstaigų pradėjo dirbti tik su vienkartinėmis priemonėms ir visiškai atsisakė daugkartinių sterilizuojamų reikmenų. Daugiau kaip 15 metų Lietuvos kraujo centruose kraujas imamas tik į vienkartines kraujo surinkimo sistemas. Absoliučiai visa tvarsliava ir kitos medicininės priemonės, pradedant adatėle, kuria duriama į pirštą, ir baigiant kraujo maišelių sistema, kurioje įtaisyta speciali sterili adata, naudojamos tik vieną kartą ir tik konkrečiam donorui.
„Žmogus, duodamas kraujo, negali užsikrėsti, nes vienintelis kontaktas yra per adatą su oda. Todėl labai atsakingai dezinfekuojama dūrio vieta, o personalas dėvi vienkartines pirštines. Kraują duoti saugu ir pačiame kraujo centre, ir akcijose, vykstančiose miestų aikštėse, specialiose palapinėse ar kitų išvykų metu“, – teigia J. Bikulčienė.
Tikimybė užsikrėsti virusiniu hepatitu C kitų, ne kraujo perpylimo, procedūrų metu yra ženkliai mažesnė. 5–8 proc. pacientų šia liga užsikrečia per nesaugius lytinius santykius, dar mažesnis procentas – naudojant virusą nešiojančio žmogaus asmeninius reikmenis, pavyzdžiui, dantų šepetėlį, ar atliekant pedikiūro ir manikiūro procedūras.
Trūksta informacijos apie hepatito C virusą
Medikai sutartinai teigia, kad didesnės apimties patikrų dėl virusinio hepatito C rezultatai juos kaskart apstulbina. Tais mėnesiais, kai vyksta nemokamos akcijos, išaiškinamos dešimtys naujų pacientų. Dauguma pripažįsta, kad jei ne atsitiktinė patikra, jie patys niekada gyvenime nebūtų pagalvoję, jog serga hepatitu C ir net nebūtų kreipęsi į gydytojus pasitikrinti dėl šios infekcijos.
Pasak prof. Arvydo Ambrozaičio, Lietuvos infektologų draugijos pirmininko, hepatito C viruso nešiotojai ilgą laiką gali niekuo nesiskųsti – ryškesnių klinikinių požymių atsiranda tik ligai pažengus, kai pasireiškia kepenų funkcijos sutrikimo simptomai. „Kaip geriau galima diagnozuoti šią ligą? Reikia įdiegti universalią patikros programą, kad bendrosios praktikos gydytojai turėtų galimybę paskirti savo pacientams nemokamą tyrimą hepatito C viruso infekcijai aptikti ir taip ligą diagnozuoti anksčiau, iki išsivystant toli pažengusiai ligos stadijai“, – įsitikinęs profesorius.
Lietuvos gastroenterologų draugijos prezidentas prof. Jonas Valantinas šiuo metu galiojančią virusinio hepatito C diagnostikos sistemą įvardijo kaip ydingą apmokėjimo požiūriu. Valstybės lėšomis, t. y. nemokamai pacientui yra tikrinami tik rizikos grupėms priklausantys asmenys. Tačiau, pasak profesoriaus, šeimos gydytojai nemokamus tyrimus skiria retai, nes nelabai žino, kokios tos rizikos grupės ir kurie pacientai joms priklauso. Rizikos grupėms nepriskiriami pacientai už tyrimą turi mokėti iš savo kišenės. Nors pigiausias toks tyrimas kainuoja tik 1 eurą, žmonės nėra nusiteikę už jį mokėti, nes dėl mažo ligos žinomumo nelabai supranta, kodėl reiktų pasitikrinti.
Požymiai – neryškūs ir apgaulingi
Hepatito C viruso sukeltos kepenų ligos progresuoja lėtai. Yra nustatyta, kad kepenų cirozei išsivystyti reikia vidutiniškai 25 metų, hepatoceliulinei karcinomai (kepenų vėžiui) – net iki 30 metų. „Tik dabar susiduriame su kepenų ciroze ir vėžiu sergančiais ligoniais, kurie davė kraujo arba buvo operuoti dar sovietmečiu“, – sakė LSMU prof. L. Kupčinskas. Profesoriaus teigimu apie pusė pacientų Vilniaus ir Kauno klinikose laukiančių kepenų persodinimo yra būtent sergantieji virusiniu hepatitu C.
Statistikos duomenimis, 20–25 proc. užsikrėtusiųjų hepatito C virusu suserga kepenų ciroze, o apie 7–8 proc. – kepenų vėžiu. Kadangi kepenyse nėra nervinių receptorių, lėtinei ligai pradėjus savo juodą darbą, žmogus nejaučia jokių skausmų.. Dažniausiai vargina kitiems negalavimams klaidingai priskiriami simptomai, kurie gali būti patys įvairiausi: greitas nuovargis, paprastas silpnumas, siejamas su pablogėjusia dvasine savijauta, taip pat odos bėrimai. „Jokių simptomų gali nebūti tol, kol neišsivysto kepenų cirozė ar net išplitęs kepenų vėžys. O kai liga jau ima rodyti nagus, žmogui pasireiškia gelta, padidėja pilvas“, – aiškino gastroenterologas.
Anksčiau vienintelė išeitis išgelbėti tokį ligonį buvo kepenų persodinimas. „Žinoma, jeigu dar suspėdavome laiku: kepenų vėžio atveju stadija turėjo būti ankstyva ir reikėjo tinkamo donoro“, – patikslino prof. L. Kupčinskas. Todėl, pasak jo, 2014 m. išrasti ir didžiausiu medicinos mokslo laimėjimu pripažinti vaistai nuo virusinio hepatito C tapo didele paspirtimi gydytojams ir viltimi ligoniams.
Jie gana greitai buvo registruoti ir mūsų šalyje. Tiesiogiai hepatito C virusą veikiančiais vaistais, nuo kurių pasveiksta beveik visi pacientai, Lietuvoje yra gydoma jau pastaruosius dvejus metus.
Tiesa, moderniausias gydymas, beveik nesukeliantis jokių pašalinių reiškinių yra, skiriamas tik tiems, kurių liga yra pasiekusi II, III ar IV stadijos fibrozės ar kepenų cirozės stadiją. Tiems, kurių ligos stadija pradinė (0 ar I stadijos fibrozė), kol kas prieinamas senesnės kartos ir ne toks efektyvus gydymas – tikimybė pasveikti siekia apie 50 proc., vaistai sukelia daug nepageidaujamų poveikių.
„Galimybes skirti pažangų gydymą visiems užsikrėtusiems hepatito C viruso infekcija riboja finansiniai valstybės ištekliai. Tačiau džiaugiamės bent tuo, kad turime galimybę visiškai pagydyti dalį sunkiausių ligonių ir sumažinti brangaus, didžiulių materialinių ir žmogiškųjų sąnaudų reikalaujančio kepenų persodinimo poreikį, – teigė LSMU gastroenterologas. Tikiu, kad įgyvendinus nemokamas patikras dėl virusinio hepatito C šią tyliąją epidemiją suvaldysime.“
Kovos su hepatito C virusu priemonių arsenalą veiksmingais vaistais ir nemokamomis patikromis papildę Lietuvos infekcinių ligų gydytojai ir gastroenterologai dabar sau kelia ambicingą tikslą – per 15 metų pasiekti, kad virusinio hepatito C nebeliktų svarbiausių visuomenės sveikatos problemų sąraše. Iki 2020 m. tikimasi sumažinti naujų ligos atvejų skaičių 30 proc., o iki 2030 m. – 90 proc. Specialistų manymu, realus naujojo gydymo poveikis pasijus po kelerių metų, kai bus išgydyta didžioji dalis šiuo metu diagnozuotų užsikrėtusiųjų I-ojo genotipo hepatito C virusu.
