Žurnalistas, prodiuseris, televizijos laidos „Gyvenimas“ vedėjas E.Žičkus nuo vaikystės nešiojo akinius ir dėl to ne kartą patyrė pašaipų iš bendraamžių. Tačiau akinių jam taip ir nepavyko nusiimti, nes laikui bėgant regėjimas silpnėjo.
Vėliau žinomam vyrui buvo nustatyta reta dešinės akies liga. Laidos vedėjui pagalbos teko ieškoti užsienyje, nes tokios operacijos Lietuvoje nebuvo daromos.
– Ar regėjimas – jūsų silpnoji vieta?
– Prasta rega mane persekioja nuo mažų dienų. Mokykloje dėl akinių teko atlaikyti ir patyčių periodą, buvo metas, kai „ačkarikai“ neakiniuotiems labai užkliūdavo.
Vėliau su akiniais susigyvenau. Po to atėjo metas, kai jie tapo savotiška įvaizdžio dalimi.
– Kada akiniai nebepadėjo ir reikėjo lazerinės akių chirurgijos pagalbos?
– 2000-aisiais atvykęs studijuoti į Vilnių iš kurso draugės sužinojau apie lazerines akių operacijas ir vieną jų pradininkų Lietuvoje – mikrochirurgą Algimantą Gutauską.
Nuėjau atlikti tyrimų, tada su gydytoju ilgai kalbėjomės. Man pakako jo žodžių, kad lazeris padės atkurti regėjimą jei ne visiškai, tai didžiąja dalimi.
Žinoma, gąsdino tuometė tokios operacijos kaina – per keturis tūkstančius litų (per 1 tūkst. eurų).
Man, vaikinui iš nepasiturinčios šeimos, mėginančiam įsitvirtinti Vilniuje, tai buvo kosminiai pinigai.
Vis dėlto tėvų ir močiutės dėka reikiamą sumą pasiskolinti pavyko. Atėjo diena gultis ant operacinės stalo.
Nors iki tol neteko to jausmo patirti, kažkodėl jaudulio visai nejaučiau. Gal tiesiog labai pasitikėjau A.Gutausku.
– Bet vėliau jums buvo nustatyta reta dešinės akies liga. Kodėl teko daryti operaciją užsienyje?
– Kurį laiką tikrai pamiršau apie akinius, bet po kelerių metų dešinė akis ėmė labai „pavedinėti“. Atrodė, kad ji nefokusuoja vaizdo, netikėtai viskas ima lietis.
Kurį laiką tai vertinau kaip nuovargį, nes neryškumo periodai atsitraukdavo, bet tiktai trumpam. Galiausiai po visų tyrimų išgirdau, kad man diagnozuota reta liga – keratokonusas (kai labai plonėja ir gaubiasi ragena, o tai sukelia nekoreguotinus jos pakitimus, stipriai pakinta regėjimas).
Kaip dabar pamenu diagnozę: jei nesioperuosiu, po poros metų ragena sutrūkinės, regėjimas prapuls ir liks laukti tik ragenos transplantacijos. Tai skambėjo sunkiai suvokiamai.
Dar sunkiau buvo, kai sužinojau, kad mūsų šalyje tokios operacijos tada nebuvo atliekamos, o užsienyje kainavo kelis tūkstančius eurų. Jos neįtrauktos į Ligų ir kompensuojamųjų vaistų joms gydyti sąrašą.
Vadinasi, keliai šia liga sergantiems tik du – laukti ir tikėtis donoro ragenos arba kloti krūvą pinigų, vykti į užsienį ir viltis, kad papulsi pas gerą specialistą.
Aš atsidūriau Latvijoje pas vieną geriausių šios ligos gydymo specialisčių – ji atliko chirurginį ragenos sustiprinimą, vadinamą „corneal crosslinking“.
Teko girdėti, kad dabar šios operacijos daromos ir Lietuvoje. Jos atsieina taip pat brangiai.
– Kiek jums kainavo operacija Latvijoje?
– Tada pirmą kartą supratau, kad pinigai ir sveikata – labai glaudų ryšį turintys dalykai. Paėmiau vartojamąjį kreditą (keturženklę sumą eurais) ir išsioperavau, po to kurį laiką vykdavau atlikti tyrimų.
Pasirinkau Latviją dėl tų pačių finansinių priežasčių, nors geriausių rezultatų buvo galima tikėtis iš Ispanijos ar Brazilijos specialistų, bet man tai buvo neįkandami toliai.
Vis dėlto net ir negalėdamas leisti sau atsidurti geriausių specialistų rankose gulėdamas ant operacinės stalo mintyse dėkojau savo veiklai, kad galiu bent jau skolintis iš banko pinigų, ir meldžiau, kad neatsitiktų taip, jog viena akimi nematysiu.
Pamenu, kaip po narkozės net chirurgė manęs paklausė, ar labai mėgstu savo darbą. Mat būdamas nejautros būsenos vien apie jį ir kliedėjau.
– O kodėl dar ir dabar kartais televizijos ekrane pasirodote su akiniais, o kartais – be jų? Ar nešiojate kontaktinius lęšius?
– Labai norėčiau nenešioti akinių, bet dešinei akiai skirti lęšiai, be to, kad specialiu būdu gaminami mažiausiai porą savaičių ir kainuoja kelis šimtus eurų, yra stori, todėl akis jų nepriima.
Keliskart bandžiau ir mokėjau tuos pinigus.
Gyvenime likti be akinių man reiškia ne savo noru iškristi iš komforto zonos.
Prieš kamerą – visai kas kita. Teksto niekada neskaitau, jį įsimenu – galiu nusiimti akinius ir prieš objektyvą būti be jų.
Iki šiol sulaukiu labai daug klausimų dėl savo regėjimo, kai kas pastebi ir tai, kad dešinė akis skiriasi nuo kairės. Bet ši tema manęs nebetrikdo, drąsiai dalijuosi savo patirtimi, o to ilgus metus bijojau.
Retą ligą sustabdo saugi operacija
Keratokonusas – reta akių liga, kuri pasireiškia pavieniais atvejais, jos paveldimumas nėra įrodytas. Jos požymiai – žmogaus akies ragena ima iš lėto gaubtis, pamažu praranda taisyklingą formą. Dėl to blogėja regėjimas.
Anksčiau tos ligos pasekmės privesdavo prie ragenos transplantacijos, bet maždaug prieš penkiolika metų Šveicarijoje buvo sukurtas ragenos sutvirtinimo metodas, vadinamasis „kroslinkingas“.
Operacijos metu ragena paveikiama riboflavinu – vitaminu B2, ultravioletiniais spinduliais. Šis poveikis sutvirtina ragenos audinį, neleidžia toliau ligai progresuoti ir netgi per keletą metų truputį pagerina regėjimą.
Akių lazerinės chirurgijos centre Vilniuje ragenos sutvirtinimo operacijos daromos penkerius metus. Įprastai į šį centrą pacientai atvyksta dėl regėjimo pagerinimo chirurginiu būdu. Jeigu nustatoma, kad keratokonusas progresuoja, gydytojai iškart siūlo atlikti ragenos sutvirtinimo operaciją.
Vienu metu daroma tik vienos akies ragenos sutvirtinimo operacija. Jos kaina Akių lazerinės chirurgijos centre – 750 eurų.
„Šios operacijos gana saugios, nesukelia komplikacijų. Tačiau jos – tikras išsigelbėjimas, nes paciento neprives iki regos neįgalumo ar iki ragenos persodinimo – o tai Lietuvoje yra sudėtinga, nes visąlaik trūksta ragenos donorų“, – pasakojo Akių lazerinės chirurgijos centro vadovas oftalmologas Algimantas Gutauskas.
