„Oficialiai Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninėje Rekonstrukcinės mikrochirurgijos centras buvo atidarytas 1982 metų balandžio 1 dieną. Jo pirmieji gydytojai buvo profesorius M.Vitkus, jo sūnus K.Vitkus, Mindaugas Minderis, J.Olekas. Vėliau prie jų prisidėjo Zigfridas Dermeikis, Vytautas Klimas, S.Špokevičius.
Visuomenė greitai įvertino mikrochirurgų darbą, nes buvo spaudoje aprašomi dramatiški galūnių prisiuvimo atvejai, anksčiau neįmanomų atkurti galūnių dalių ir audinių persodinimo operacijos“, – rašoma knygoje.
S.Špokevičius nurodė, kad vienas lemtingiausių posūkių įvyko 1983 m. birželio 17 d. Tai paskatino šio centro pripažinimą. Tą vakarą buvo paskambinta į centrą ir pranešta, kad įvyko skaudi nelaimė – mergaitei traktoriaus žoliapjove amputuotos abi kojos.
Nukentėjusiai mergaitei į pagalbą atėjo profesorius M.Vitkus. Jis telefonu susisiekė su sanitarinės aviacijos tarnyba, kurioje anksčiau dirbo, vėliau – su kariškiais. Jų dėka nukentėjusioji atsidūrė Maskvoje, mikrochirurgijos centre, kuriam vadovavo Georgijus Stepanovas, o tą naktį budėjo Ramazis Datiašvilis.
„Operacija pavyko. Ji nebuvo labai unikali, bet buvo ypatinga situacija ir laikas. Kai mergaitė pradėjo stovėti ant kojyčių, šios operacijos rezultatais, kaip buvo įprasta Sovietų Sąjungoje, skubinosi pasidžiaugti medicinos ir politikos vadovai. Šis atvejis buvo naudingas Sovietų Sąjungos politikai: tų pačių metų rugsėjo 1-ąją sovietų naikintuvai raketomis numušė Pietų Korėjos keleivinį lėktuvą „Boeing 747-230B“, skridusį neva Sovietų Sąjungos teritorijoje. Žuvo 246 keleiviai ir įgulos nariai“, – rašė S.Špokevičius.
Tuo metu mergaitės, kuriai buvo prisiūtos kojos, gelbėtojais tapo ir karinio lėktuvo įgula, ir Sovietų Sąjunga. Juk negalėjo „be reikalo“ atimti gyvybę keliems šimtams žmonių sovietų lakūnai, kurie visada atsiliepia net į eilinių nukentėjusiųjų pagalbos šauksmą.
„Šis nelaimingas atsitikimas su gera pabaiga Lietuvos mikrochirurgijai padėjo kelis kartus daugiau nei tuo atveju, jei ta pati operacija būtų buvusi atlikta Vilniuje“, – įsitikinęs S.Špokevičius.
Dukart susiuvo Achilo sausgyslę
Lietuvos krepšinio legenda Arvydas Sabonis didžiausias traumas patyrė būdamas pačiame jėgų žydėjime. Prie to, kad sportinė karjera truko taip ilgai, prisidėjo ir vilniečiai mikrochirurgai. A.Sabonis po Achilo sausgyslės traumų žaidė dar 17 sezonų.
Vilniečiai mikrochirurgai susipažino su A.Saboniu 1987-ųjų pavasarį, kai Maskvoje per SSRS rinktinės treniruočių stovyklą jam trūko Achilo sausgyslė.
Tuomet profesorius Kęstutis Vitkus su savo tėvu docentu Mečislovu Vitkumi (nuotr. dešinėje) ir gydytoju Juozu Oleku atliko A.Saboniui (nuotr. viduryje) pirmąją Achilo sausgyslės operaciją. Operacija, kurios rezultatai rūpėjo visai Lietuvai, truko tris valandas.
Situaciją sunkino tai, kad Achilo sausgyslė buvo kaip nučiulpta, vietomis audiniai degeneravę, į ją nesyk buvo leista nuskausminamųjų. Tai pavojinga, nes leidžiant vaistus sausgyslės skaidulos pažeidžiamos ar net nutraukiamos.
1987-ųjų rudenį, praėjus trims mėnesiams po operacijos, tuometinio Mikrochirurgijos centro medikus pasiekė bloga žinia iš Palangos. Tuo metu A.Sabonis buvo išvykęs tęsti reabilitacijos, bėgo laiptais, statė koją, slystelėjo, užgulė ją visu svoriu – ir plyšo sausgyslė, audiniai, vena.
Vidurio puolėjas vėl gulėsi ant operacinės stalo. K.Vitkus tikino, kad antroji operacija buvo kur kas sudėtingesnė. Antrąsyk Achilo sausgyslei sudurti ir sutvirtinti teko panaudoti ištraukiamąjį plieninį siūlą ir išnerti jį per kulną.
Vienas geriausių visų laikų Europos žaidėjų A.Sabonis savo karjerą baigė 2005 metais.
