Į visus klausimus – tas pats atsakymas
Mažai pinigų. Toks atsakymas pateikiamas visada, kai tik kas nors nedaroma. Bet ne visada tai tik pinigų klausimas. Pavyzdžiui. Nevyriausybinė organizacija „Demetra“ sėkmingai vykdė nemokamą anonimišką ištyrimą greitaisiais ŽIV testais visoje Lietuvoje. Testui atlikti imamas kraujas iš piršto. Rezultatas paaiškėja per 3 minutes, o jo patikimumas – net 99.96 proc.
Vien pernai šiais testais aptikta pusė visų ŽIV atvejų, o iš valstybės nepaimta nė cento – testuojama buvo už pačios „Demetros“ pritrauktus pinigus. Kodėl „buvo“? Nes nebetestuojama. Iš Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro sulaukta skundo, kad testavimas neatitinka medicininių reikalavimų ir „Demetra“ šią veiklą sustabdė.
Taigi pačios valstybės veiksmai privertė sustabdyti vienintelę praktiškai veikusią ŽIV ištyrimo paslaugą šalyje, prieinamą labiausiai pažeidžiamoms grupėms. Situacija paini, nes teisės aktai prieštarauja vieni kitiems: vieni leidžia testuoti, kiti – ne. Taigi netestuokime, taip paprasčiau.
Šaudome į varnas
Su ŽIV prevencija apskritai – dar juokingiau. Turime kulkų, bet vietoje to, kad nužudytume vampyrą, šaudome į aplink skraidančias varnas. Nėščiosioms tirtis siūloma bei ištyrimas kompensuojamas net du kartus per nėštumo laikotarpį, kai teigiamų atvejų tarp jų pasitaiko vos vienas kitas. Tuo tarpu šimtai savo ŽIV statuso nežinančių švirkščiamuosius narkotikus vartojančių asmenų ir toliau dalijasi švirkštais bei nenaudoja prezervatyvų (kaip, beje, ir dauguma žmonių Lietuvoje).
Jiems valstybės finansuojamas ŽIV ištyrimas yra praktiškai neprieinamas. Ypač po to, kai „Demetra“ buvo priversta sustabdyti greitąjį testavimą. Kalėjimas – narkotikų irštva
Iš tų 214 ŽIV atvejų net 70 pernai nustatyta Teisingumo ministerijai pavaldžiose laisvės atėmimo įstaigose. Ką dėl to daro įkalinimo įstaigos? Galima sakyti, kad nieko. Išskyrus testavimą, jos toliau atsisako taikyti mokslu pagrįstas ŽIV prevencijos priemones ir apsimeta, kad viskas gerai. Bet turbūt akivaizdu: jei vietose, į kurias išvis neturėtų patekti svaigalai, nesaugus narkotikų vartojimas tiesiog klesti, gerai tikrai nėra.
Kaip plinta ŽIV
Švirkščiamuosius narkotikus vartojantys žmonės dažnai net nežino, kad yra viruso nešiotojai, todėl saugaus elgesio nesirenka. Kaip ir visi, jie turi nesaugių lytinių santykius, gali dažnai keisti partnerius, kurie nebūtinai vartoja narkotikus.
Tokiu būdu virusas išeina iš tariamai uždaros narkotikus vartojančių asmenų grupės. Taigi, labai svarbu, kad intraveninius narkotikus vartojantys asmenys galėtų reguliariai tirtis dėl ŽIV. Kuo anksčiau nustatomas virusas, tuo mažesnė tikimybė, kad asmuo nežinodamas perduos jį kitam, ir tuo didesnė gydymo sėkmė. Be to, vartojant antiretrovirusinius vaistus tikimybė perduoti virusą kitam žmogui yra labai nedidelė.
Vietoje ŽIV testo – lankstinukas
Dalis narkotikus vartojančių asmenų net nežino, kad lietaus baloje išskalavus švirkštą, ŽIV niekur nedingsta. Taigi, svarbu narkotikų vartotojus šviesti apie ŽIV perdavimo rizikas, mokyti juos saugesnio elgesio, didinti jų galimybę turėti švarios švirkštimosi įrangos.
Stabilizavus ŽIV tarp švirkščiamuoju būdu narkotikus vartojančių asmenų, būtų sumažintas infekcijos plitimas ir visoje visuomenėje. Bet užuot rengus specialiai jiems skirtas švietimo priemones, leidžiami bendro pobūdžio lankstukai ir kabinami plakatai, kurių niekam nereikia.
Ar daug narkotikų vartotojui 15 eurų?
Greitojo ŽIV testo kaina perkant iš gamintojo – apie 2,5 euro, o vaistinėje tokį galima įsigyti už 15 eurų. Parodykite narkotikų vartotoją, kuris skirtų tiek pinigų savo sveikatai. Vieno švirkšto kaina tesiekia dvidešimt euro centų. Bet ir jų žemo slenksčio kabinetams dažnai pritrūksta, o atėjusį naudotus švirkštus į sterilius pasikeisti žmogų dažnai pasitinka užrašas ant durų: „Švirkštų neturime. Jokių!“.
Palaikyti visuomenės sąmoningumą ŽIV klausimais, žinoma, reikia. Tačiau tikslingos prevencijos parinkimo ir lėšų paskirstymo proporcijos, blaiviai mąstant, turėtų būti kitokios. Nes kai dega namas, gesinama ten, kur ugnis labiausiai išplitusi, o ne ten, kur rūksta dūmai.
