Ieškojo būdų gelbėtis
„Nesu masažuotoja“, – iš karto praneša 49 metų Rita Virinaitė, kai įžengiu į jos karaliją – sveikatinimo kabinetą.
Panevėžietė procedūras parengia pagal įvairias rytiečių metodikas. Jas atliekant neapsieinama be prisilietimų, reikia didelio rankų miklumo ir labai tikslių judesių.
Ir visa tai daro žmogus, anksčiau nevaldęs rankų, negalėjęs pats nei apsirengti, nei šaukšto prie burnos pakelti.
Panevėžietė neturi jokio oficialių mokslų diplomo, veiklai reikalingų žinių ir įgūdžių ji įgijo kursuose bei seminaruose, kai pati ieškojo būdų gelbėtis nuo medikų išpranašautos negalios.
„Man buvo pasakyta, kad nepasveiksiu, kad medicina čia bejėgė, nėra tokių vaistų, bet aš buvau įsitikinusi, kad turi būti kažkoks kitas kelias, ieškojau, bandžiau, ėjau“, – teigė pašnekovė.
Abi rankos – langetėse
Kaip pasakojo R.Virinaitė, liga ją užklupo prieš pirmąjį jubiliejų – 25-ąjį gimtadienį. Tuo metu ji dirbo autokompresorių gamykloje.
Dirbti į didžiulės įmonės cechą ji nuėjo tuoj po vidurinės. Turėjo svajonių studijuoti psichologiją, bet gyvenimas padiktavo kitą kelią: sunkiai sirgo mama, šeima vos vertėsi, tad teko eiti dirbti.
Po 7 darbo metų gamykloje jaunos merginos rankos staiga neteko jėgos: ne tik dirbti nebepajėgė, bet ir šaukštas iš rankų krisdavo.
Prasidėjo žygiai per gydytojus. Net po įvairių tyrimų medikai negalėjo įvardyti tikslios diagnozės. Spėliojo: gal taip nutiko nuo kenksmingų sąlygų gamykloje, gal dėl neaiškių priežasčių prasidėjo raumenų atrofija?
„Nežinojo ligos, todėl nebuvo ir efektyvių vaistų. Gydymas buvo vienas: iki alkūnių rankos langetėse. Ilgą laiką taip ir vaikščiojau sugipsuota, lyg be rankų. Sesuo padėdavo apsirengti, sagas susegdavo, pavalgydindavo. Pagerėjimo nejutau. Gydytojai gąsdino, kad bus vis blogiau, džius raumenys“, – prisiminė moteris.
Liepė judėti, mankštintis
„Žinau, kad yra nepagydomų ligų, kad gydytojai ne visagaliai, nenulipdys žmogaus iš naujo, bet jaunam žmogui labai sunku susitaikyti su baisia prognoze. Bet aš buvau įsitikinusi, jog privalau ieškoti kitokių sveikimo metodų, galbūt alternatyvių medicinai, tarsi žinojau, kad kūnas gali pats pasveikti, tik reikia jam padėti, tartum nuspausti kažkokį slaptą mygtuką, paleidžiantį savigydos mechanizmą“, – teigė R.Virinaitė.
Vilčių teikė tai, kad medikai taip ir nenustatė tikslios diagnozės, neištarė jokios nepagydomos ligos pavadinimo.
Vienas ką tik medicinos universitetą baigęs gydytojas į R.Virinaitės ligą pažiūrėjo kitaip, pasiūlė nuimti langetes ir gydymą pradėti nuo sisteminio organizmo veiklos subalansavimo.
„Jis pirmas nurodė, kad turiu judėti, sportuoti, teisingai maitintis ir kantriai atlikti daug fizioterapinių procedūrų. Atrodė labai paprasti ir net juokingai lengvi nurodymai, bet aš ėmiau juos vykdyti, pradėjau kasdien bėgioti, paisyti maisto produktų suderinamumo, rankas kišti į karšto ir šalto vandens voneles“, – pasakojo pašnekovė.
Po pusmečio rankos ėmė pamažu atsigauti.
Metalų skambesys irgi veikia
Tada moteris ėmė savarankiškai gilintis į metodus, galinčius padėti subalansuoti organizmą, ypač susidomėjo gydomąja energija, vadinama „reiki“.
„Jos turime kiekvienas, uždėjus ant kūno rankas iš jų sklinda šiluma, tik ne visų pojūčiai vienodai aštrūs. Čia nėra jokios mistikos, paprasčiausia fizika. Esu racionalus žmogus, tikiu tik tuo, ką galiu patikrinti“, – sako R.Virinaitė.
Moteris išmoko dirbti Tibeto dubenimis. Tai iš 7 skirtingų metalų lydinio pagaminti skambantys dubenys. Sudavus lazdele jie ilgai aidi, sukelia obertoninius dažnius. Jų vibracijos, jos žiniomis, veikia organų struktūrą, anot R.Virinaitės, taip šalinami energetiniai blokai, kūnas darosi pralaidus energijos tėkmei.
Panevėžietė tikina, kad šios procedūros jos rankoms labai padėjo, galūnės nuo alkūnių iki pirštų galiukų tapo daug laisvesnės, ji jau galėjo atlikti paprastus buities darbus, pati apsitarnauti.
Didesnis kūno jautrumas
„Mane ne kartą kvietė į televizijos laidas. Nėjau. Gėda žiūrėti, kaip bioenergetikai paisto. Energijų srautai – juk ne fantastikos sritis, nereikia čia jokių nesąmonių prigalvoti ir dirbtinai kurti paslaptis. Nesu aiškiaregė ir ja neapsimetinėju, nematau nei aurų spalvų, nei vizijų, bet neatmetu galimybės, kad kiti žmonės tai mato. Tik man nepatinka, kad tos energijos, transai, pojūčiai labai mistifikuojami, žmonės linkę prigalvoti, ko nėra“, – teigė pašnekovė.
Toliau ji dėstė dar labiau intriguojančiai.
„Taip, aš juntu energijas, mano kūno jautrumas, matyt, didesnis nei kitų, kartais net juntu, kaip kraujas gyslomis teka. Kai dedu ranką ant kito kūno, juntu, kad tirpsta, šąla, karšta ar net degina, pagal tai suprantu, kur yra susikaupusi energija, bet tai jokie stebuklai. Taip veikia fizikiniai energijos tvarumo dėsniai, ir tiek.“
Panevėžietė prisiminė savo vaikystę. Iki šešerių metų ji naktimis matydavo keistus reiškinius, regėdavo, kaip į kambarį ateina šviesios esybės, galbūt sielos. Persišviečiančios, sklandančios oru. Aplankydavo ją jausmas, kad gyveno ir anksčiau.
Pasakodavo apie tai tėvams, bet šie atkirsdavo, kad neprisigalvotų nesąmonių.
„Šeimoje augome trys vaikai, buvau jauniausia, į mano kalbas nežiūrėjo rimtai, tad tapau uždara. Dar buvau ir lunatikė. Visi matymai baigėsi, kai pradėjau eiti į mokyklą. Tada pasidariau knygų graužike, krimtau psichologinę, dar ne mano amžiui skirtą lektūrą“, – pasakojo moteris.
Gimimo stebuklas sukrėtė
R.Virinaitė visą laiką, visus 20 metų, tobulinosi, lankė sveikos gyvensenos ir kitokius kursus.
Paklausta, ar galūnės dabar jau visai sveikos, R.Virinaitė grakščiai pasukioja liaunas rankas ir paaiškina, kad ligos liekamųjų reiškinių yra, ji negali ilgai ir intensyviai dirbti sunkių fizinių darbų, tačiau su tiek bėdos gyventi jau galima.
Sveikatinimo seansų kabinetą R.Virinaitė atidarė prieš 6 metus, o iki tol dirbo įvairius darbus: muzikos prekių parduotuvėje pardavinėjo vaizdo kasetes, ligoninės akušerijos skyriuje dirbo slauge.
„Visad bijojau kraujo. Tik pradėjus dirbti, gydytoja šaukia iš operacinės, kad ateičiau pažiūrėti, kaip išima vaikelį. Kaip tik buvo daromas cezario pjūvis: įnėrė rankas į pilvą ir ištraukė kūdikį. Tai buvo tokia įstabi akimirka, kad visam laikui pamiršau visas kraujo baimes. Paskui man reikėjo sutvarkyti operacinę“, – ir tokie išgyvenimai papildė patirčių kraitę.
Laimei reikia laisvės
Dar jaunystėje R.Virinaitė domėjosi įvairiomis religijomis, daug apie jas skaitė, tačiau nė prie vienos neprisirišo.
„Aš juk realistė, viską patikrinu. Domėjausi mūsų mieste veikusiomis religinėmis grupėmis, bet nemačiau jose prasmės. Prisirišimas prie religijos tam tikra prasme atitraukia nuo gyvenimo, kuria netikrą viziją, o žmogus, kad būtų laimingas, turi būti laisvas“, – samprotauja moteris.
Teko girdėti, kad apsilankę R.Virinaitės sveikatinimo procedūrų kabinete pacientai jo šeimininkę apibūdina kaip keistą asmenybę.
„Aš nesu standartinė, nebijau būti keista, man tai patinka“, – šypsosi moteris.
Būna, kad žmonės į R.Virinaitę kreipiasi tikėdamiesi gydomojo masažo. Tenka aiškinti, kad taip nėra.
„Vyrukai buvo užpirkę merginoms mano procedūras prieš vestuves kaip mergvakario dalį. Sugužėjo į kabinetą, bandė čia net šampaną gerti. Pamačiau, kad tai nerimta, ir daugiau į tokius sandėrius nesileidžiu“, – aiškino R.Virinaitė.
Dabar dažniausi R.Virinaitės klientai – žmonės, gavę dovanų kuponą jos siūlomoms procedūroms.
