Vilniaus universiteto mokslininkai, atlikę savižudybių praėjusiais metais sostinėje analizę, nustebo, kaip dažnai žmonės į dvasinę krizę įkrisdavo išgirdę prastų žinių apie fizinę sveikatą.
Net penktadalis vilniečių vyrų savižudybių buvo susijusios su prostatos ligomis, sukeliančiomis rimtas emocines krizes. Tokios išvados nuliūdino P.Rakštį.
Jis neslėpė, kad susirgus prostatos vėžiu sunku išvengti nerimo dėl ateities, netgi tyrimo rezultatų ar būsimos operacijos laukimas gali sukelti depresiją, o tai didina savižudybės riziką. Bet ši liga nėra mirtinas nuosprendis. Kuo anksčiau ji aptinkama, tuo daugiau vilties pasveikti.
– Kodėl susirgę prostatos vėžiu vyrai užsisklendžia?
– Mūsų draugija siekia padėti žmonėms, kurie gėdijasi savo ligos, bijo apie tai kam nors prasitarti. Ligos diagnozė daugeliui gali būti nemaloni, bet dėl to nereikia labai sielotis, nes šiuolaikinė pagalba tikrai yra.
Ankstyvoji prostatos vėžio diagnostikos programa prieinama kiekvienam vyrui, sulaukusiam 45-erių. Svarbu laiku atlikti prostatos specifinio antigeno (PSA) koncentracijos kraujyje tyrimą.
– Kodėl ši liga sukelia didelį stresą?
– Prostatos vėžys – liga, pažeidžianti vyriškumą. Be prostatos nebus pagaminta spermos, nebus vyriškųjų lytinių ląstelių, tad nebus įmanoma pratęsti giminės.
Šią ligą dažnai lydi ir erekcijos sutrikimas, daugelis vyrų sielojasi dėl šios bėdos. Šeimoje kyla įtampa – žmona ima įtarinėti, kad sutuoktinis susitinka su kita moterimi, todėl jos nebegeidžia.
Vyras neretai bijo prisipažinti, kad serga. Taip kyla konfliktas, kuris atsiliepia ir šeimoje augantiems vaikams.
Vėžį įmanoma nugalėti tik tada, kai moteris ir visi šeimos nariai psichologiškai remia vyrą. Jei žmona kritikuoja sutuoktinį, jis dar labiau užsidaro savyje.
– Neretai sužinoję, kokių komplikacijų gali būti pašalinus prostatą, vyrai atidėlioja operaciją, o toks delsimas gali būti pražūtingas.
– Kol neturėsime robotinės chirurgijos Lietuvoje, tol bus neįmanoma išvengti tokių komplikacijų. Todėl turime siekti, kad šis gydymo būdas būtų prieinamas ir Lietuvos vyrams.
Lietuvoje yra 931 tūkstantis darbingo amžiaus vyrų, apie 93 tūkstančius nelaiko šlapimo. Apie 3000 vyrų dėl to nebegali dirbti.
– Kaip padėti šiems žmonėms neprarasti orumo?
– Prie Sveikatos apsaugos ministerijos yra įsteigta speciali komisija, kurios tikslas – spręsti problemas, susijusias su šlapimo nelaikymu. Aš taip pat priklausau šiai komisijai.
Jei šlapimo nelaikymas būtų pripažintas liga ir valstybė skirtų nors po vieną įklotą per parą tiems asmenims, kuriems to reikia, per metus reikėtų 42,7 milijono eurų. Tai – nemaži pinigai.
Bet įsivaizduokite, kaip vyrai jaučiasi, kai negali nė dienos išsiversti be įklotų arba sauskelnių. Jiems reikia ateiti į pagalbą. Pasaulinė praktika rodo, kad taikant robotinę chirurgiją tokių komplikacijų gerokai sumažėja.
Šlapimo nelaikymas – psichologiškai traumuojantis negalavimas. Komisija gali tik daliai ligonių paskirti sauskelnių ar kitokių priemonių, kurias kompensuoja Valstybinė ligonių kasa.
Esu prisiklausęs įvairių istorijų, kaip pacientai taupo, pavyzdžiui, sukarpo sauskelnes į kelias dalis, kad jų ilgiau užtektų, skalbia ir jas džiovina, nors tai – vienkartinė priemonė. Norėdami taupyti, turėtume investuoti į tuos gydymo metodus, kurie padeda išvengti šlapimo nelaikymo.
Šveicarijoje, Belgijoje ar Švedijoje apie tai konferencijose jau niekas nekalba. Šiose šalyse valstybė skiria sauskelnių arba įklotų tiems asmenims, kuriems to reikia, – nesvarbu, ar tai būtų vaikas, ar vyresnio amžiaus žmogus, vyras ar moteris.
Kad mūsų šalyje žmogus galėtų nemokamai gauti sauskelnių, jis turi būti prikaustytas prie patalo. Jei sugebėtume apsaugoti žmogų nuo tokios būklės, kur kas labiau jam padėtume.
