Akiniai Juozo gyvenime atsirado dar paauglystėje. Kaip jis pats yra diagnozavęs, tai lėmė nuolatinis knygų skaitymas naktimis po antklode pasišviečiant žibintuvėliu arba tupint kur nors prie žvakių šviesos.
Slėptis Juozas turėdavo nuo savo tėvų, kurie neleisdavo naktimis skaityti, nes šis sūnaus pomėgis trukdydavo ir jiems išsimiegoti, ir Juozui laiku atsikelti į mokyklą.
Be to, regėjimui pakenkė ir vienas nevykęs nutikimas per baidarių slalomo varžybas, kuriose dalyvavo Juozo tėvas.
Vienų varžybų Kuršių mariose metu Juozas plaukė kartu su tėvu, bet tą kartą kažkodėl atsisėdo ne baidarės priekyje, kaip būdavo įprasta, o gale.
Vienas tėvo mostas irklu buvo toks stiprus, kad vanduo dideliu gūsiu trenkė sūnui į akį.
„Buvau skubiai nugabentas į ligoninę, nes kairę akį braižyte braižė nežmoniškas skausmas. Gydytojai nustatė, kad kartu su vandens gūsiu į akį pateko ir kažkokių chemikalų.
Nuo to laiko smarkiai pablogėjo regėjimas kaire akimi, matydavau tik dešine. Tačiau to nenorėjau pats sau pripažinti ir maždaug iki trisdešimties metų automobilį vairavau be akinių“, – pasakojo Juozas.
Vis dėlto silpstant regėjimui jis suprato, kad vairuojant būtina užsidėti akinius. Nepaisant to, kiekvienais metais situacija vis prastėjo, nors dainininkas vylėsi, kad ilgainiui regėjimas liausis blogėjęs. Tačiau nepadėjo nei specialūs pratimai akims, nei šiuolaikiškiausi akinių lęšiai.
Dabar itin populiarių akių lęšių Juozas baiminosi: „Man baisu žiūrint, kaip kai kurie pažįstami, naudojantys net ir pačius geriausius lęšius, vaikšto paraudusiomis akimis arba nuolat pamiršta juos laiku išsiimti. Juk juos būtina laiku keisti. Visa tai – tikrai ne man.“
Nors Juozas save vadina prisiekusiu klaipėdiečiu, jau dešimtmetį gyvena Vilniuje. „Kaip tremtinys“, – visada priduria apie tai kalbėdamas.
Gyvenimas sostinėje pakoregavo ne tik šeimos, bet ir jo paties gyvenimo būdą.
Paauglys sūnus jį užkrėtė aistra futbolui. Kai sūnus pradėjo lankyti treniruotes, ir Juozas savyje atrado dar neužpildytus vyriškumo klodus. Futbolas tam labai tiko.
„Kai susiradau kompaniją, kuri žaidžia futbolą bent kartą per savaitę, supratau, jog akiniai – lyg rankinis stabdys, nes aikštėje reikėdavo saugotis, kad kamuolys neatsimuštų į mano akiniuotas akis. O akys man visada buvo tai, kas be galo svarbu ir tausotina. Tada ir susimąsčiau, kodėl taip ilgai delsiau ir nepasirūpinau, kad būtų galima atsikratyti akinių“, – svarstė dainininkas.
Juozas per socialinius tinklus ir draugus bei pažįstamus ėmė rinkti informaciją, kas jam galėtų pagelbėti išsivaduoti nuo akinių.
„Atsiliepė tūkstančiai patarėjų! Nespėdavau skaityti jų rekomendacijų. Taip sužinojau, kad jau daugybei mano kolegų dainininkų, muzikantų ir kitų pramogų pasaulio atstovų padarytos regos korekcijos lazeriu.
Apie kai kuriuos net būtų buvę sunku pagalvoti, kad jie kažkada, kaip ir aš, nešiojo akinius“, – apie kelią link operacijos pasakojo Juozas.
Pasvėręs visų likimo draugų „už“ bei „prieš“, įsiklausęs į savo vidinį balsą J.Liesis pravėrė vieno lazerinės akių chirurgijos pradininkų Lietuvoje Algimanto Gutausko kabineto duris.
Juozui ne gėda prisipažinti – akių operacijos taip bijojo, kad net būdamas operacinėje ketino sprukti namo.
„Bijojau, kad operacijos metu galiu apakti, nes domėdamasis fizika sužinojau, koks galingas yra lazerio spindulys, – jis gali kirsti į akių dugną arba net išsprogdinti rageną ar tinklainę.
Tačiau Akių lazerinės chirurgijos centro gydytojas A.Gutauskas jau buvo sulašinęs vaistų į akis, todėl nieko nematydamas nebūčiau toli nubėgęs“, – dabar jau su šypsena apie operaciją pasakojo Juozas.
Operacijos metu jis suprato, kad lazeris nėra toks baisus, kokį jis buvo nusipiešęs vaizduotėje pagal kažkada įgytas fizikos žinias.
Juozas atviromis akimis galėjo žiūrėti į rytietiškais ornamentais išmargintą lazerio ekraną, kuris visiškai neakino.
„Kad operacijos metu buvau siaubingai įsitempęs, supratau pajutęs, kaip per suspaustus delnus teka prakaitas.
Todėl sau kartojau: „Reikia delnus atleisti, atleisti.“
Bijojau ir skausmo, bet kelis kartus pajutau tik lengvą maustelėjimą.
Kur kas labiau skauda, kai įkrinta blakstiena arba kai vėjas pripučia smėlio“, – neslėpė patirtų emocijų dainininkas ir prisipažino net svarstęs nueiti pasikonsultuoti pas psichoterapeutą, kodėl scenos jis visiškai nebijo, o operacijos taip bijojo.
Supratęs, kad operacija pavyko puikiai, o baimei nebuvo jokio pagrindo, Juozas jau tą pačią dieną norėjo sėsti prie vairo, bet gydytojas A.Gutauskas jo polėkį greitai atšaldė: „Būk ramus. Viskas gerai, bet – jokio fizinio krūvio!“
Medikas Juozui davė puikius akinius nuo saulės, panašius į tokius, kokiais naudojasi pilotai, du buteliukus lašų ir išsiuntė namo pėsčiomis.
„Savo draugams tiek daug nepasakojau apie pirmąjį pasimatymą su mergina, kiek prišnekėjau apie akių operaciją!“ – juokėsi Juozas.
Vis dėlto jis nepakluso gydytojo nurodymams bent kelias dienas po operacijos vengti fizinio krūvio – praėjus šešiolikai valandų jau vairavo automobilį, nes taip norėjosi pasitikėti savimi!
Dar didesnis pasitikėjimas savimi užplūdo, kai po savaitės Juozas, atėjęs pas gydytoją pasitikrinti regėjimo, sužinojo, kad mato kaip visiškai sveikas ir jaunas žmogus!
Tiesa, Juozas vis dar negali atsikratyti vieno įpročio, kurį per daugelį metų įgijo nešiodamas, kaip jis sako, madingas girnapuses ant nosies – išėjęs iš namų arba sėdęs prie automobilio vairo jis kaskart klausia savęs: „O kur mano akiniai?“
Ir dabar dainininkas J.Liesis labiau laukia ne koncertų su „Bavarija“, o futbolo treniruočių.
„Negaliu atsilikti nuo sūnaus, nors kamuolį aikštėje spardau dar tik metus. Juk aš, Juozas Liesis, pakelsiu Lietuvos futbolo lygį!“ – dainininkas mato puikią savo, kaip futbolininko be akinių, ateitį.
Regėjimas savaime su amžiumi nepasitaisys
Trumparegiams, kurie nešioja akinius, bet tikisi įvairiais pratimais pasiekti, kad vėl puikiai matytų į tolį, Akių lazerinės chirurgijos centro gydytojas A.Gutauskas (nuotr.) jokių vilčių nepaliko: „Žmogaus akies fiziologija tokia – jei trumparegis žmogus nori aiškiai pamatyti vaizdą iš arti, susitraukia žiediniai raumenys, ir akis pamato arčiau. Tačiau akis neturi tokio raumens, kuris trumparegiui padėtų vaizdą išryškinti tolyje. Reikia chirurginio įsikišimo.“
Gydytojas nuramino tuos nuo akinių priklausančius žmones, kurie mano, kad, sulaukus keturiasdešimties metų, refrakcinių operacijų, ištaisančių regėjimą, nebegalima daryti. Ir keturiasdešimtmečiai, ir penkiasdešimtmečiai tokioms operacijoms ne per seni.
„Ir tokio amžiaus žmonių akys po operacijų puikiai gyja. Operacijos juos išvaduoja nuo akinių ir jie puikiai mato tiek į tolį, tiek iš arti“, – gydytojas ramino operacijų bijančius trumparegius.
Pasak A.Gutausko, taip pat nereikėtų įtikėti populiariomis tarp trumparegių kalbomis, esą sulaukus keturiasdešimties metų regėjimas savaime taip pasikoreguos, kad trumparegystė virs toliaregyste. Taip neatsitinka. Tik maždaug nuo ketvirtojo dešimtmečio dažnam prasideda senatvinė toliaregystė ir jau prireikia akinių skaityti, nes arčiau esantys vaizdai ima lietis.
