Kalifornijoje, San Diego universiteto laboratorijoje, tyrimus, susijusius su ląstelės biologija, tęsiantis lietuvis mokslininkas gilinasi į priežastis, kurios sukelia lėtinę neišgydomą širdies ligą – kardiomiopatiją.
Domėtis medicina mokslininką paskatino ankstyvoji vaikystės patirtis. Net tada, kai atslūgo mirtinas pavojus, Juliaus tėvus kamavo nerimas, ar išaugs vaiko galūnės – jos buvo pažeistos.
Tuo metu Vaikų ligonės medikai svarstė, kaip toliau tęsti gydymą, – ar senuoju metodu, kai gipsuojamos galūnės ir reikia laukti, kol sugis visas kūnas, ar naujuoju.
Vaikų ligoninės Neonatologijos centro vadovas Arūnas Liubšys patarė Julių atiduoti gydyti ortopedui Kęstučiui Saniukui.
Šis medikas pripažino, kad po sunkios infekcijos atsigavusį naujagimį reikia nuolat masažuoti ir duoti darbo raumenims, o ne laukti, kol jie sustiprės.
„Mane minkė visus metus, ir galūnės pradėjo augti, dabar mano ūgis kaip krepšininko“, – juokėsi J.Bogomolovas.
Aukštaūgis mokslininkas labiausiai mėgsta plaukimą. Ilgais grybšniais jis pasitiko šių metų pradžią, viename Vilniaus baseine įveikdamas 3 kilometrus.
Bet stipriam atletui iki šiol išliko baltojo chalato baimė, nors dirbdamas laboratorijoje ir pats tokį vilki.
Julius mano, kad tai nėra sąmoninga reakcija, bet būdamas šeštoje klasėje jis jau rimtai svarstė rinktis medicinos arba biologijos studijas.
Dar vienas paskatinimas rinktis ateities studijas buvo tai, kad mokydamasis Vilniaus licėjuje 2004 metais Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurse jis laimėjo specialųjį prizą.
– Ar dažnai būnate gimtinėje?
– Dirbu Kalifornijoje, atlieku vadinamąsias podoktorantūrines studijas. Yra keletas karjeros kelių: apsigynęs disertaciją ir gavęs tokią stažuotę jaunas mokslininkas tampa savarankišku tyrėju – tai reiškia, kad jis gali vadovauti tyrimams.
Aš taip pat apsigyniau doktoratą prieš keletą metų, bet turiu savo viršininką, kuris yra mūsų grupės vadovas. Kai po dvejų metų baigsis mano studijos, galėsiu turėti savo tyrėjų grupę. Man tada bus trisdešimt.
– Biomedicinos tyrimuose – daug atsitiktinumų. Kartais jauni mokslininkai sugaišta daug laiko, kad galėtų paneigti tezę, kurią iš pradžių siekė įrodyti.
– Man taip atsitiko rašant mokslų daktaro darbą. Mano disertacijai vadovavo du vadovai: Vokietijoje turėjau „daktarą tėvą“, o Anglijoje – „daktarę motiną“.
„Daktarė motina“ pasiūlė tęsti jos pradėtus tyrimus apie vieną raumenyse randamą kinazę – tam tikrą fermentą, kuris modifikuoja baltymus.
Bet visuose organizmuose yra tikrų kinazių ir kinazių apsimetėlių (pseudokinazių), kurių struktūra atrodo kaip kinazių. Jos neatlieka savo funkcijos, bet evoliucijos eigoje išmoko atlikti kitokių triukų.
Savo darbe sugebėjau priversti bakterijas gaminti mane dominančią kinazę. O tada ir pradėjau žiūrėti, kaip mano kinazė dirba. Daug ką išbandžiau, bet niekaip negalėjau priversti toks kinazės dirbti.
Tada pasakiau savo „daktarei motinai“, kad ta kinazė vis tiek nėra aktyvi, kad ji yra pseudokinazė ir publikacija nėra visiškai teisinga.
Moksle sunku ką nors paneigti, nes britės ir jos kolegų straipsnis buvo labai gerai įvertintas.
Buvo sunku pripažinti, kad kas nors suklydo. Mano darbas parodė, kad vadovė su kolegomis iš dalies klydo.
– Bakterijų ir virusų nepačiupinėsi. Kodėl pasaulyje tiek daug mokslininkų domisi biomedicina?
– Jei norime ką nors keisti medicinoje, turime turėti naujų įrankių, galbūt net tokių, kurių nematome plika akimi.
Mano specializacija – kardiologija. Bendradarbiauju su Vilniaus kardiologais, vienas projektų yra skirtas vadinamajai dilatacinei kardiomiopatijai.
Tai – pagrindinė širdies nepakankamumo priežastis visame pasaulyje. Jei užsikemša vainikinė širdies kraujagyslė, įmanoma taikyti angioplastinę procedūrą ir įdėti stentą arba atlikti šuntavimo operaciją ir sukurti aplinkkelį, kuriuo galėtų tekėti kraujas širdyje.
Tačiau pusė visų kardiomiopatijos atvejų neturi aiškios priežasties – tuomet neįmanoma paskirti efektyvaus gydymo, nes nenustatyta ligos kilmė.
Kartu su profesore Virginija Grabauskiene, kuri stebi tokius pacientus, stengiamės išsiaiškinti, kodėl silpsta širdies raumuo.
Jei kardiomiopatija yra pažengusi, vienintelis gydymo būdas – persodinti donoro širdį.
Toks gydymo būdas labai brangus, be to, visame pasaulyje labai trūksta donorų.
Iš esmės širdies transplantacija yra vienos ligos pakeitimas kita – persodinus širdį žmogus vidutiniškai gyvena apie 10 metų.
Pasitaiko atvejų, kai žmogus įtraukiamas į eilę pakartotinai persodinti širdį.
– Jūs tyrinėjate baltymus. Kaip jie susiję su širdies raumens nusilpimu?
– Iki šiol taikomi metodai gydyti širdies nepakankamumą turi vieną ypatybę – stengiamasi priderinti žmogaus organizmą prie silpstančios širdies.
Kardiomiopatija – neišgydoma lėtinė liga, o pagalba – minimali. Iki šiol nėra tokių vaistų, kurie pašalintų priežastį, dėl kurios silpsta širdies raumuo.
Yra mažinami tik simptomai, pavyzdžiui, skysčių kaupimasis galūnėse, tinimas, palengvinamas dusulys.
Kuriant naujus vaistus būtina turėti aiškų taikinį, reikia žinoti, ką daryti, kad širdies raumuo vėl galėtų normaliai susitraukti.
Mokslininkai vis dažniau ieško naujų taikinių – ką būtų galima taisyti pačioje širdyje, o tai jau molekulinis lygis, šių procesų nematome plika akimi.
Vien žinojimo čia neužtenka, reikia didelės vaizduotės.
Tyrimai lėtai juda, laukia daug nusivylimų. Anksčiau buvo įprasta – jei neaiški širdies nepakankamumo priežastis, liga buvo vadinama idiopatine kardiomiopatija.
Dabar paaiškėjo, kad tai – ne viena liga, o ligų grupė, kurios skiriasi savo kilme, pavyzdžiui, manoma, kad kai kuriais atvejais širdies raumuo silpsta dėl imuninės sistemos sutrikimų, nes pats organizmas puola širdies raumenį. Tokiu atveju būtina slopinti imunitetą.
Kitais atvejais keliama hipotezė, kad širdį nualino virusas. Yra žinoma, kad tokiu agresyvumu pasižymi ne tik gripo virusas. Parvovirusas B19 sukelia lengvą negalavimą vaikams, o kartais – širdies uždegimą, kuris baigiasi mirtimi. Tokiu atveju būtina pasirinkti priešingą gydymą – stiprinti paciento imuninę sistemą.
– Kaip atsitiko, kad studijavote Vokietijoje, vėliau – Didžiojoje Britanijoje?
– Vilniuje mokiausi tik mėnesį, nes vienu metu stojau ne tik į biochemiją Vilniaus universitete, bet ir į Heidelbergo universitetą Vokietijoje. Šioje šalyje studijos prasideda nuo spalio, todėl rugsėjį paskaitas lankiau Vilniuje.
Heidelberge jau buvau buvęs, kai laimėjau Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurso specialųjį prizą. Tada galėjau savaitę viešėti Heidelbergo universiteto molekulinės biologijos laboratorijoje (EMBL), kuri yra viena geriausių Europoje.
Heidelberge praleidau beveik 9 metus. Pirmuosius metus, be paskaitų, dar studijavau vokiečių kalbą. Čia baigiau bakalaurą, kad galėčiau daugiau laiko praleisti laboratorijoje, peršokau magistro studijas.
Tačiau Vokietijoje nepavyko įstoti į doktorantūrą, nes vokiečiai mėgsta laikytis tvarkos – į doktorantūrą mane priėmė Liverpulyje, Anglijoje.
Aš net išlošiau, taip atsirado du mano mokslinio darbo vadovai: vienas – Vokietijoje, o kitas – Anglijoje. Prieš išvykdamas į San Diegą, esantį Kalifornijoje, ketverius metus keliavau tarp Liverpulio ir Heidelbergo universitetų.
– Daugelis sako, kad Kalifornija – atostogų rojus, bet nepigus. Kaip gyvenate?
– Esu gavęs trejiems metams Marie Curie stipendiją. Galiu dvejus metus studijuoti, kur noriu. Yra tradicija – jei baigi doktorantūrą Europoje, tada vyksti keleriems metams studijuoti į JAV.
Todėl mano darbo vadovas patarė vykti į JAV. Lankiausi Bostone, Filadelfijoje, Tusone ir San Diege. Man čia labiausiai patiko, bet ne dėl klimato, o dėl bendravimo su laboratorijos vadovu. Čia skaičiau pranešimą, susipažinau su kiekvienu laboratorijos darbuotoju.
– Kam tenka išleisti daugiausia pinigų dirbant JAV?
– Buto nuomai ir valgiui. Turiu nedidelį biudžetą, bet medžiagų darbui perka laboratorijos vadovas. Jam patogu – nemoka man algos, nes aš turiu stipendiją.
Kalifornijoje gyventi nelengva, čia dar brangiau nei Heidelberge. Dalis mano kolegų yra atvykę į JAV iš Kinijos. Jie čia atvažiavo kartu su savo šeimomis, net seneliais, padedančiais prižiūrėti jaunų mokslininkų vaikus ir gaminančiais maistą.
Taip kinams pavyksta sutaupyti. Jie gali nuvykti į užmiestį, kur didesnė parduotuvė, ir nusipirkti pigesnio maisto.
Tokiame prekybos centre pirkdamas vieną pakelį sulčių aš taip pat galėčiau dar septynis pakelius gauti nemokamai. Bet gyvenu vienas ir man to nereikia.
– Kaip įsivaizduojate savo ateitį? Ar grįšite į Lietuvą?
– Apie tai visąlaik galvoju, bet stengiuosi neprarasti ryšių su užsienio mokslininkais.
Bendradarbiauju su Vilniaus universiteto Jungtiniu gyvybės mokslų centru, jungiančiu Gamtos mokslų fakultetą, Biotechnologijos ir Biochemijos institutus.
– Dažnai keliaujate. Ar patiriate nuotykių?
– Kartą teko vežti iš Vokietijos į Lietuvą pelių širdžių audinių. Heidelberge yra geras mikroskopas, todėl surizikavau. Oro uosto apsaugininkai nesuprato, kad preparuotas širdies audinys.
Iki tol nedirbau su gyvūnais, nes daugiau dėmesio skyriau baltymams. Vokietijoje buvo vienas laborantas, kuris ruošdavo pelių audinius, o Kalifornijoje laikomasi kitokio požiūrio.
Čia kiekvienas mokslininkas viską atlieka rankomis. Atvykus į JAV man buvo parodyta: „Čia tavo pelių kolonija.“ Kambaryje stovi 600 narvų, kiekviename jų – po penkias peles. Reikia žinoti kiekvienos pelės genealogiją.
– Ar negniuždo mintis, kad po dvejų metų galbūt nebus pinigų tyrimams tęsti?
– Projektai turi pradžią ir pabaigą. JAV aukštosiose mokyklose yra nedaug tokių pozicijų, kai mokslininkas garantuotas, kad dirbs iki gyvos galvos.
Jeigu kas nors miršta, tik tada gali pretenduoti į tokią vietą, tai – didelė privilegija.
