Nevaisingumas gyvenimą apvertė aukštyn kojomis
Nevaisingumo pasekmė – ne tik negalėjimas susilaukti vaikelio. Tai itin sunkius emocinius išgyvenimus sukeliantis sutrikimas. Susikurti idealai, visuomenės ir artimųjų spaudimas nevaisingas poras gali priversti jaustis menkesnėmis, o tai kenkia jų tarpusavio santykiams. Nuolatinė įtampa, augančios neveiksmingam gydymui skiriamos išlaidos taip pat gali susilpninti poros ryšį.
Būtent tokia situacija susiklostė ir vilnietės Ugnės (vardas pakeistas), 36 m., šeimoje, kuri neištvėrė nevaisingumo sukeltos įtampos. Po devynerių metų moters santuoka iširo.
– Kiek laiko kovojate su nevaisingumo problema? – Su nevaisingumo problema kovoju daugiau nei dešimtmetį. Su buvusiu vyru kartu apsigyvenome likus dvejiems metams iki vestuvių. Nepasakyčiau, kad ir tada būtume labai besisaugoję nuo nėštumo, kadangi žinojome, kad tuoksimės, tačiau gandrų nebuvo matyti. Prabėgus pusmečiui nuo vestuvių situacija nesikeitė, tad pradėjau svarstyti, kas galėtų būti ne taip.
– Kaip sužinojote, kad turite šią problemą?
– Į pirmąją gydytoją kreipiausi praėjus metams nuo santuokos pradžios. Tai buvo eilinė ginekologė, kuri neskyrusi jokių tyrimų man pasakė, kad esu jauna ir man tikrai nėra ko jaudintis. Deja, gydytoja klydo ir, prabėgus dar vieneriems metams, kartu su vyru ėmėme intensyviai ieškoti atsakymų. Man buvo atlikta daugybė skirtingų procedūrų ir galiausiai buvo nuspręsta, jog nepastojimo priežastis yra hormoninė. Gydytojai mums pasakė, kad mano organizmas gamina per daug hormono prolaktino, taigi, jie įtarė, kad būtent jis sukelia visas mūsų problemas. Tuomet pradėjome ilgą ir, labai gaila, nesėkmingą gydymą.
– Sakėte, kad gydant nevaisingumą buvo atlikta nemažai procedūrų, tačiau visos buvo nesėkmingos – kiek tai atsiėjo? Kokius fizinius, emocinius padarinius patyrėte?
– Iš pradžių man buvo skirtas ne invazinis gydymas medikamentais, skirti kiaušidžių veiklą stimuliuojantys vaistai. Tik po kelių metų buvo pradėta kalbėti apie pagalbinį apvaisinimą. Iš tiesų, visos šios procedūros buvo be galo varginančios tiek fiziškai, tiek emociškai. Sunku buvo ir man, ir buvusiam vyrui. Fiziniai padariniai buvo gana akivaizdūs – dėl nuolatinio laikrodžio sekimo ir baimės praleisti vaistų dozę buvau sukaustyta, negalėjau atsipalaiduoti, įtampą kėlė ir mylėjimasis pagal gydutojo nurodymą. Toks pastovus sveikatos stebėjimas tikrai išvargino, juolab, kad šitaip „pražaidėme“ apie septyneris metus.
Sunku pasakyti, kokią sumą pinigų mums šis gydymas atsiėjo, kadangi tikslios sąmatos taip ir nepadarėme, tačiau viena yra aišku – tai tikrai stipriai kirto per kišenę. Išleidome apie 60 000 litų. Visų pirma, gydymas buvo įmanomas tik privačiose klinikose, kuriose kiekviena procedūra turi atskirą įkainį. Juk kiek kartų teko lankytis pas gydytoją, kiek įvairių tyrimų, echoskopijų buvo atlikta, o ką jau kalbėti apie pačias apvaisinimo procedūras, kurių man buvo atliktos net trys, o vienos kaina siekė 10 000 Lt. Visus tuos metus viską ką uždirbome investavome tik į viena – kūdikio susilaukimą.“
– Kokių padarinių nevaisingumo problema turėjo jūsų šeimos gyvenimui?
– Tiesą pasakius, buvęs vyras reagavo gerokai ramiau, nei aš. Jis ir šiaip buvo gan ramaus charakterio, tad išgirdęs šią žinią nesiblaškė. Man buvo kiek kitaip. Aš vis negalėjau atsitraukti nuo interneto, nuolat ieškojau bet kokios informacijos apie tai, ko galima tikėtis. Galiausiai įklimpau į gilią depresiją, o tai mūsų santykiams taip pat nepadėjo... Šiandien aistros aprimusios, tačiau nesunku suprasti, kodėl neviltis buvo apėmusi viską. Tuo metu nė neturėjome į ką atsiremti, kam pasiguosti. Visi draugai ant rankų sūpavo kūdikius, o mums vis nesisekė.
Vėliau prisidėjo ne tik emocinė, bet ir gydymo sukelta įtampa. Kai yra gydomas nevaisingumas, viską reikia daryti tiksliai, pagal tam tikrą grafiką. Tai neaplenkė ir to, kada su vyru turėjome mylėtis. Tad, manau, galite įsivaizduoti, kad tokie santykiai pagal tam tikrą tvarkaraštį gali prarasti savo žavesį. Deja, mano šeima to neatlaikė.
– Kaip konservatyvios įstatymo pataisos būtų paveikusios jus?
– Atsakydama į šį klausimą galiu pateikti savo pavyzdį, pagal kurį nesunku suprasti, kad konservatyvios įstatymo pataisos, siūlančios sukurti tik tiek embrionų, kiek bus įsodinimą (daugiausia 3), visiškai prasilenkė su realybe. Iš mano organizmo buvo paimtos 24 kiaušialąstės, iš kurių apvaisinti pavyko 18. Mažai kas apie tai kalba, bet juk ne visos kiaušialąstės po sujungimo su spermatozoidu toliau vystosi.
Atlikus apvaisinimą, po trijų dienų 6 iš apvaisintų kiaušialąsčių buvo įsodintos man į gimdą, o kitos užšaldytos. Įsodinimas buvo nesėkmingas, tad vėliau teko kartoti procedūrą dar du kartus. Vėlgi, vėliau kartojant procedūras ir atšildant embrionus, dalis jų neišgyveno. Apie tai taip pat niekas nekalba... Deja, ir šie du įsodinimai buvo nesėkmingi.
To pakanka suprasti, jog kartais ir 24 kiaušialąsčių nepakanka sėkmingam apvaisinimui, netgi tuo atveju, kai kiekvienam įsodinimui į gimdą yra paskiriami 6 embrionai. Matyt, nereikia nė aiškinti, kad embrionų apribojimas iki 3 būtų smarkiai sumažinęs moters šansą pastoti ir būtų žalojantis sveikatą.
– Kokia jūsų nuomonė apie amžino embrionų šaldymo idėją?
– Sunku į šį klausimą atsakyti, kadangi mano atveju visi sukurti embrionai buvo panaudoti, neliko nei vieno. Manau, kad tai, jog po gydymo embrionų lieka yra daugiau išimtis, negu taisyklė. Na, o jei ir lieka, tikrai neaišku, kiek iš jų net ir atšildžius bus gyvybingi ir tinkami panaudoti.
– Įsivaikinimas nevaisingumo problemą turintiems asmenims, kaip alternatyva vietoje pagalbinio apvaisinimo, – atrodo tinkama?
– Kai apie įsivaikinimą užsiminiau savo vyrui, jis kategoriškai atsisakė. Negaliu smerkti, ne visiems pavyksta pamilti svetimą vaiką. Čia labai svarbu suvokti, kad įsivaikinimas turi būti poros sprendimas, nes jeigu bent vienas to darnenori, to ir nebus.
– Dabar jau įsigaliojo liberalusis Pagalbinio apvaisinimo įstatymas. Ar dar planuojate bandyti tęsti gydymą?
– Manau, kad ne. Nueitas kelias iš tiesų išvargino tiek fiziškai, tiek emociškai. Be to, naujasis įstatymas atsižvelgia tik į susituokusių porų interesus, o manoji santuoka iširo, šiuo metu esu viena. Nežinau, kaip bus ateityje, tačiau dabar galiu pasakyti, kad yra iš tiesų sunku atrasti žmogų, kuris būtų pasiryžęs nueiti tokį sunkų kelią tam, kad susilaukti kūdikio, be to ir mano skaudi patirtis paliko gilius pėdsakus. Taigi, šiandien aš šio klausimo nebesvarstau.
– Ačiū Jums už pokalbį.
