Parazituojantis augalas gali sustabdyti net vėžį

Vilnietė žurnalistė Daiva Červokienė (53 m.) apie tai rašė neseniai išleistoje savo knygoje „Kaip gydo medžiai“.

Joje autorė aptarė dažniausiai Lietuvoje augančius medžius ir krūmus, aprašė jų savybes, cheminę sudėtį, augimvietes. Ji taip pat nagrinėjo medžių vaizdavimo ypatumus mituose ir tautosakoje.

Nuo jaunystės D.Červokienė domisi etnografija, tautosaka, liaudies medicina. Daug vertingos informacijos ji surinko, bendraudama su žmonėmis, atskleidusiais vaistinių augalų gydomąsias savybes.

Kai moteris liko be darbo, ji sėdo prie stalo ir ėmė rašyti apie žolininkus. Taip gimė pirmoji knyga „XXI amžiaus Lietuvos žolininkai: kaip įveikti ligas“. Po septynerių metų ji parengė dar vieną knygą – šįkart apie medžius, kurie taip pat turi gydomųjų savybių.

Joje pateikiama daug informacijos apie įspūdingiausius Lietuvos medžius, nagrinėjama, kaip lietuviški galiūnai atrodo Europoje.

D.Červokienė neabejojo, kad medžiai turi ir tam tikrų bioenergetinių savybių, pavyzdžiui, lankantis pušyne žmogaus dvasia atsigauna, o įėjęs į eglyną jis susigūžta, jaučiasi prislėgtas.

Naujoje knygoje surinkta daug vaistininkų ir žolininkų patarimų, kaip medžių, krūmų ir kitų augalų preparatais stiprinti organizmo imunitetą ir įveikti ligas.

„Puikiai suprantu, kad nesu nei gamtininkė, nei etnografijos specialistė. Rengiant knygą, teko daug ką tikrinti, aiškintis terminus, pavyzdžiui, Eugenija Šimkūnaite rašė apie raugines medžiagas tanidus, o dabar mes jas vadiname taninais.

Įvairūs autoriai net vitaminus vadina įvairiais terminais, kuriuos rašant knygą reikėjo suvienodinti“, – pasakojo sostinės Pilaitės bibliotekoje neseniai įvykusiame susitikime su skaitytojais D.Červokienė.

Autorė apgailestavo, kad iki šiol vienoje vietoje nėra susistemintų duomenų apie Lietuvoje augančius seniausius ir įspūdingiausius medžius. Siekdama užpildyti šią spragą, autorė studijavo įvairius šaltinius apie gyvuosius gamtos paminklus, augančius Lietuvoje ir Europoje.

„Apmaudu tai, kad apie įvairių kitų Europos šalių aukščiausius ir storiausius medžius yra daug medžiagos keliose interneto svetainėse, o mes, lietuviai, nesame ten pateikę informacijos apie visus savo vertingiausius medžius“, – tikino D.Červokienė.

Ją trikdė dar vienas keblumas – tas pats medis, kartais net iliustruojamas ta pačia nuotrauka, įvairiuose šaltiniuose apibūdinamas gana skirtingai. Pasitaikydavo ir tokių kuriozų, kai nesutapdavo net tokie medžio duomenys, kaip aukštis, storis, amžius.

Sudarydama savo knygą, D.Červokienė rėmėsi žymiosios liaudies medicinos žinovės, biologijos mokslų daktarės Eugenijos Šimkūnaitės pasiūlytu medžių horoskopu. Jame gruodžio mėnesį išskirtinai daug dėmesio skiriama amalui.

Šis parazituojantis augalas ne veltui vadinamas mistiniu.

Nuodingas ir naudingas amalas įvairiose tautose yra apipintas legendomis. Šis žaliuojantis rutulio formos augalas ypač išsiskiria gamtos fone žiemą, kai kiti medžiai būna be lapų. Būtent tada atsiskleidžia amalo grožis, nes jo lapai būna tamsiai žali, tarp jų tarsi žiedai baltuoja nedidelės baltos uogos.

Anglosaksų šalyse nuo seno amalų šakelėmis puošiami namai prieš Kalėdas – vietoj vainiko gali kabėti amalas. Sakoma, kad po amalu dera pabučiuoti patinkantį žmogų, tai ypač patogu per Adventą, kai dažno namo duris puošia amalas.

Vokiečiai nuo seno dovanoja amalų šakelių jaunavedžiams, kad įsmeigtų jas lovos galvūgalyje. Sutuoktiniai yra įspėjami – jei lapeliai nudžiūsta ir nulūžta, vadinasi, pasibaigė meilė. Kad taip neatsitiktų, reikia dažnai keisti amalų šakeles.

O lietuviai amalus laikė tiltu, jungiančių žiemą su pavasariu. Pasak žiniuone vadintos E. Šimkūnaitės, tada, kai medžių močia dalino vietas, amalas slapstėsi už kitų, o kai pasiprašė vietos, jos nebeliko.

Močia aiškino, kad amalas pavėlavo, bet mažylis vertė bėdą jai, kad apie jį užmiršo, nes jis yra silpnesnių kojų. Todėl jam buvo surasta vieta aukštai – kitų medžių lajoje.

Amalų cheminė sudėtis sudėtinga. Jų žaliavoje yra amorfinės medžiagos – viskotoksino, susidedančio iš aminorūgščių ir cukrų, lektinų, organinių rūgščių (pineno, koprino, linolio, oleanolio ir kitų), cholino, acetilcholino, tiramino, inozito, flavonoidų.

Uogose yra alkaloidų, glikozido siringinino, riebalų, vitamino C, beta karoteno, kaučiuko, dervinių, tanininių ir mineralinių medžiagų.

Amalai gydymui buvo naudojami nuo Antikos laikų ir laikyti universaliu vaistu. Dar Plinijaus ir Paracelso laikais jais gydyta epilepsija,nervų ligos, kraujavimas, o nuo XVIII–XIX amžiaus – ir galvos kraujagyslių ligos, isterija.

Liaudies medicinoje nuo seno vertinamos amalai, mūsų protėviai šiais augalais stabdė kraujavimą, gydė nervų ligas, aterosklerozę, varė kirminus, malšino skausmus.

Yra žinoma, kad amalų preparatai plečia kraujagysles, ramina centrinę nervų sistemą, mažina kraujospūdį, gydo skydliaukės hiperfunkciją, gerina miegą. Kai kurie gydytojai mano, kad jie geriausiai tinka pirmoje hipertonijos stadijoje.

Jų preparatai skatina šlapimo ir baltymų apykaitos produktų skyrimąsi, jais kartu su kitais vaistais gydo aterosklerozę, nefritą, inkstų ligas. Manoma, kad gali padėti ir nuo piktybinių navikų.

Amalai traukia ne tik tautosakininkų, bet ir medikų dėmesį. Iki šiol vaistinių augalų specialistai nesutaria, ar amalas daugiau naudingas, ar – nuodingas. Kai D.Červokienė kalbino vaistažolių specialistą vilnietį medicinos mokslų daktarą vaistininką Juozą Vasiliauską, jis įspėjo, kad amalo reikia vengti, nes galima prisidaryti daug bėdų.

Tuo tarpu Žolinčių akademijos atstovai nurodė, kad amalas – puiki priemonė nuo aukšto kraujospūdžio ir kitų ligų. Prisirinkus ir prisidžiovinus amalų lapelių, galima juos užpilti šaltu vandeniu ir gerti pakilus kraujospūdžiui, tik amalų uogų nereikia liesti, nes žmogui jos nuodingos.

Požiūrį, kad amalas gali padėti įveikti vėžį, yra išsakęs žymus austrų filosofas, pedagogas ir antropologijos, Valdorfo pedagogikos kūrėjas Rudolfas Steineris (1861–1925). Nuo 1920 -ųjų kartu su R.Steinerio idėjomis šis augalas išpopuliarėjo kaip vėžio gydymo priemonė Vokietijoje, Austrijoje.

Amalų terapija yra vienas dažniausiai vartojamų alternatyvių vėžio gydymo metodų Europoje, ypač populiari Vokietijoje ir Austrijoje.

Gydant vėžį amalų terapija skiriama kartu su standartiniais gydymo metodais, t. y. operacija, radioterapija, chemoterapija. Amalas vadinamas biologinio atsako moduliatoriumi.

Tyrimai parodė, kad medžiagų, stabdančių vėžinių ląstelių dalijimąsi, poveikis gerėja jas vartojant kartu su amalų preparatais.

Teigiama, kad vaistinės amalų medžiagos stipriau veikia patekusios į organizmą injekcijomis.

Geriant arbatas šie veiklūs junginiai virškinimo trakte suardomi ir stipraus poveikio neduoda. Dėl to geriami amalų preparatai gerai toleruojami, nesukelia pašalinio poveikio, tačiau mažiau veiksmingi.

Iki šiol preparatus iš amalų gamina šveicarai, austrai, vokiečiai.

Lietuvoje taip pat gydoma amalais. Jau dešimt metų keli Kauno klinikų specialistai siūlo onkologiniams ligoniams naudoti amalų preparatus kartu su pagrindiniais gydymo metodais, nes šis vaistinis augalas padeda stiprinti imunitetą.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų gydytoja onkologė chemoterapeutė Regina Nutautienė teigė, kad amalų terapija Lietuvoje onkologiniai ligoniai pradėti gydyti 2005 metais.

Tyrinėjant medžiagų, stabdančių vėžinių ląstelių dalijimąsi ir biologinių medžiagų sąveiką, nustatyta, kad vaistų nuo vėžio poveikis gerėja juos vartojant kartu su amalų preparatais. DNR tyrimai leidžia nuspėti, kurios vėžio ląstelės bus jautrios amalų preparatams ir sužinoti, kam jie bus veiksmingi.

Knygoje „Kaip gydo medžiai“ kalbinama onkologė chemoterapeutė R. Nutautienė pripažino, kad amalų terapija gerina sergančiųjų gyvenimo kokybę, mažina diskomfortą keliančius gydymo veiksnius: skausmą, pykinimą, silpnumą, depresiją, todėl sveikstama greičiau, ilgėja sergančiųjų gyvenimo trukmė.

Amalų preparatų pašalinis poveikis minimalus: tik į gripą panašūs simptomai ar paraudimas suleidimo vietoje.

Iš skirtingų amalų atmainų pagaminti preparatai tinka skirtingoms vėžio formoms ir būklėms gydyti. Pavyzdžiui, europinio kėnio preparatai rekomenduojami vėlesnėse ligos stadijose sergant galvos, kaklo navikais, plaučių ir prostatos vėžiu.

Pušų amalai labiau tinka odos ir gleivinių bei kraujodaros organų ir sėklidžių piktybiniams navikams gydyti, obelų – sergant krūtų, kiaušidžių ar gimdos, žarnyno, skrandžio, šlapimo pūslės vėžiu.

Į susitikimą su D.Červokiene atėjęs Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro vyresnysis mokslo darbuotojas, chemijos mokslų daktaras Jonas Šarlauskas pasakojo, kad anksčiau amalas buvo retas augalas Lietuvoje, jis buvo paplitęs tik pietiniuose šalies rajonuose, o dabar – kone po visą Lietuvą, nes tai susiję su klimato atšilimu.

Amalai įsikuria ant lapuočių medžių, jų savybės priklauso nuo to, kur jie parazituoja. Pavyzdžiui, amalas gali augti ant vaismedžių: kriaušių, obelų, kitokiomis savybėmis jis pasižymi, jei įsikuria ant beržo, tuopos, liepos ar ąžuolo kamienų.

Amalas sunokina pieno spalvos uogas, jose yra lipnios medžiagos. Kai žiemą nebelieka maisto, paukščiai susigundo amalų uogomis, nes sparnuočiams šios uogos nėra nuodingos.

Amalo uoga gali sudygti tik tada, jei paukštis ją praryja ir palieka su savo išmatomis medžio žievės plyšyje. Sudygusi uoga išleidžia šaknis ir siurbia savo maitintojų sultis. Taip amalas, kuris gali augti net 70 metų, gauna mineralinių medžiagų, o organinių pasigamina pats žaliuose lapuose ir stiebuose.

Ieškodami naujų vaistų, farmacininkai ne atsitiktinai domisi nuodingais augalais, nes jiems nėra priešnuodžių. Augalų toksinai – vieni stipriausių Žemės rutulyje.

Viena veikliųjų medžiagų yra amalo toksinas leptinas. Tai – baltymas, žinomas kaip stiprus nuodas. Šis nuodas stipriau veikia vėžines ląsteles nei sveikas. Tuo pagrįstas šio amalų poveikis, gydant storosios žarnos ir kitos lokalizacijos vėžį.

Amalų preparatai taikomi kartu su kitais pagrindiniais priešvėžiniais metodais, tad vargu ar galima teigti, kad vien šis vaistinis augalas gali padėti nuo vėžio.

Amalų lapai – taip pat stipri priemonė, padedanti nuo aukšto kraujospūdžio. Mokslininkas J.Šarlauskas pasakojo apie vieną pažįstamą, kuris susidomėjęs amalas net sutrikdė savo sveikatą.

Šis vyras gėrė amalų arbatą tris savaites, o tada pajuto, kad pasidarė vangus, ėmė šlubuoti atmintis. Bėda ta, kad jis nelabai gerai žinojo, kokiomis dozėmis gerti amalų arbatą, ir niekas jam nepatarė.

Amalai laikomi vidutiniškai nuodingais augalais, apsinuodijus jais teka seilės, pykina, viduriuojama, padažnėja kvėpavimas.

Domėdamasi amalais, D.Červokienė lankėsi ne viename šalies regione. Šie parazitiniai augalai paplitę pietų Lietuvoje: Alytaus, Merkinės, Varėnos, Druskininkų, Marijampolės, Lazdijų ir kitų miestų apylinkėse.

Yra dvi gausesnes šio įdomaus augalo paplitimo vietas: Kauno, Lekėčių, Veiverių, Prienų, Rumšiškių ir į pietus nuo Kapčiamiesčio, Leipalingio, Merkinės.

Vienose vietovėse amalai dažniau parazituoja ant vienų augalų, kitose – ant kitų: štai Kauno apylinkėse dažniausiai juos matome ant tuopų, Išlaužo, Garliavos, Veiverių – ant mažalapių liepų ir trapiųjų gluosnių.

Naikinti amalus draudžiama, jie įtraukti į Apribotų ir draudžiamų rinkti bei prekiauti laukinių augalų sąrašą (juos rinkti ir jais prekiauti galima tik turint Aplinkos ministerijos leidimą), tačiau jų gausa dekoratyviniuose želdynuose nepageidaujama.

Vilniuje vienintelės gamybinės vaistažolių vaistinės „Širdažolė“ specialistės pasakojo, kad amalų jau porą dešimtmečių gauna iš kelių rinkėjų Dzūkijoje. Jie ypač tinka galvos smegenų kraujotakai gerinti, aterosklerozei mažinti, kraujo spaudimui reguliuoti: didelį mažina, žemą kelia.

Amalų preparatai parduodami tik pagal vardinius receptus, paprastai mišiniuose, jie skiriami ir nuo metastazių, epilepsijos, negyjančių diabetinių trofinių opų.

Yra ir homeopatinių amalų preparatų – ir leidžiamų, ir lašiukais, kurie dažniausiai vartojami onkologinėms ligoms gydyti.

D.Červokienė knygoje „Kaip gydo medžiai“ aprašė būdus, kaip liaudies medicinoje yra naudojami amalai.

Vaistinei žaliavai visą žiemą pjaunamos jaunos šakelės su lapais. Jos susmulkinamos, džiovinamos gerai vėdinamoje patalpoje, ant krosnies ar specialioje džiovykloje ne aukštesnėje kaip 40 °C temperatūroje.

Išdžiovinta žaliava yra žalsvos spalvos, specifinio kvapo, kartaus skonio.

1–2 valgomuosius šaukštus susmulkintų amalų žaliavos užpilkite stikline virinto ataušinto vandens, laikykite 12 valandų, po to nuspauskite ir gerkite po valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną prieš valgį.

Po valgomąjį šaukštą susmulkintų amalų šakelių ir gudobelių vaisių užpilkite 2 stiklinėmis verdančio vandens ir palikite pritraukti 1–2 valandas. Po to nukoškite ir gerkite po ketvirtį stiklinės prieš valgį.

Sumaišykite 15 g susmulkintų amalų žaliavos (lapų ir šakelių), po 10 g smulkintos ąžuolų žievės, kraujažolių ir dilgėlių žolės, užpilkite litru verdančio vandens, virkite 20 minučių ant silpnos ugnies, palikite pusę valandos pritraukti, tada nukoškite ir pilkite į vonią.