Kita didele ir kol kas dar pakankamai neįvertinta problema gydytojas vadina vis dažnėjančią lietuvių priklausomybę nuo vaistų.
„Anglui ar vokiečiui vaistai yra blogis, skirtas nugalėti dar didesnį blogį. Lietuvių supratimu, vaistai yra gėris. Ir kuo daugiau vaistų, tuo daugiau sveikatos. Nedaug kalbų turi žodį „gydytis“, nes žmogus turi būti gydomas, bet mes gydomės patys.
Piktnaudžiavimas vaistais, kurie padėjo kaimynei ar kaimynės pusseserės draugės broliui, yra nacionalinis sportas. Deja, jis jau duoda savo vaisių, ir Lietuvoje atsiranda vis daugiau nuo vaistų priklausomų žmonių“, – kalba R. Badaras.
– Prieš porą metų išleistoje savo knygoje „Toksikologo užrašai“ rašote, kad tik XX a. pradėta suvokti ir kalbėti apie „narkotikų epidemiją“, ji užklupo mus nepasirengusius. Kur šia prasme esame šiandieną? Spėjome pralenkti tai, kas mus užklupo nepasirengusius ar bent jau vytis psichotropinių medžiagų ir priklausomybių nuo jų raidą?
– Bėda ta, kad terminas „užklupo nepasirengusius“ tiko XX a. pradžioje, tinka ir XXI a. pradžioje. Tačiau viskas auga geometrine progresija, labai staiga. Tai, kas tuomet atrodė baisu, dabar atrodo vaikų žaidimai. Dabar yra naujos medžiagos, naujos tendencijos, ir jos nėra geros.
– Kas yra blogiausia? Juk medicina taip pat labai sparčiai žengia į priekį.
– Čia jums taip atrodo. Kuriama labai daug naujų psichotropinių medžiagų. Vien Europoje per metus fiksuojama 85–115 naujų psichotropinių medžiagų – kas trečią dieną po naują medžiagą.
– Mokslininkai per tą patį laiką spėja sukurti tiek pat vaistų? Apskritai bet kokių, nebūtinai turinčių kažką bendra su priklausomybių gydymu?
– Kiekviena medžiaga neturi turėti savo vaisto, tačiau vaistai kuriami kur kas lėčiau, dešimt kartų lėčiau – per metus sukuriama keletas vaistų.
Dažniausios šių medžiagų grupės yra panašios, bet medžiagos jau net nebevadinamos vardais, jos pavadinamos numeriais, raidėmis, kaip automobiliai. Jų nebespėjama fiksuoti, išaiškinti, nes tam, kad verifikuotum medžiagą, turi ją išskirti, po to sukurti testą ją išskirti, kuris galiausiai turėtų pasiekti vartotojus. Europoje nustatoma po šimtą ir daugiau medžiagų per metus, o verifikavimo standartų įsigyjama 2–3 per metus, ir šie būna labiausiai paplitusių ankstesnių metų medžiagų.
Tiesiog nespėjama jų vytis. Sakoma: „Du zuikius vysiesi, nepavysi nė vieno“, o čia ne du zuikiai, čia šimtas ir dar daugiau „zuikių“. Pastarųjų kelerių metų pasiūla yra protu nesuvokiama.
– Paklausa auga tokiu pat greičiu, kaip pasiūla?
– Sprendžiant iš to, kaip palengvėjo tų medžiagų gavimo procesas, galima numanyti, kad paklausa auga. Tiesiog įvedus medžiagos pavadinimą į paieškos sistemą su raktiniu žodžiu „pirkti“ (angl. buy), galima nesunkiai jų surasti, o tokius pirkinius atveža į namus legalios kompanijos. Lietuvoje 80 proc. siuntų nėra tikrinama, tikrinamos tos, kurios yra iš Amsterdamo ir Anglijos, tačiau įvairių medžiagų vežamasi iš Indijos ir Kinijos.
Tokiomis medžiagomis piktnaudžiauja ir savo gyvenimus susigadina labai jauni žmonės. Taip įvyksta tiesiog iš smalsumo, o medžiagoms gauti nereikia jokių organizuotų struktūrų: sugalvojame išmėginti ir po dviejų dienų jau turime siuntą.
– Įsitraukimą labiausiai lemia tas prieinamumas, netgi perteklius? Ar kažkoks visuomenės bruožas ieškoti naujų potyrių cheminėse medžiagose, nes šiuolaikinio gyvenimo skuboje ir triukšme nebemokame surasti pasitenkinimo kasdienybėje?
– Visų pirma tam įtakos turi, vadinkime, „horizontalusis marketingas“, kai informacija apie medžiagas sklinda tarp bendraamžių, bendraminčių, kurie dalijasi įspūdžiais, domisi, ar teko išmėginti, patirti tokių medžiagų poveikį.
Baisu tai, kad pagrindinė rinka – tie, kurių pirmasis amžiaus skaičius yra vienetas – „niolikmečiai“. Prekeiviai orientuojasi net ne į jaunus suaugusiuosius, o į paauglius, žmogus suformuojamas kaip vartotojas dar būdamas nepilnametis.
Žaidžiama primityviu, bet labai galingu dalyku – smalsumu. Koks jaunuolis, kuris sėdi ir „googlina“ bei sužino apie medžiagą, nepasižiūrės? Iš šimto, kurie pažiūrės, trys pabandys, nes įdomu. O kainuoja tai – nebe karvę. Vienkartinės dozės yra kraupiai pigios.
Lietuva, pavyzdžiui, iš metamfetamino importuotojos tapo eksportuotoja – viena didžiausių Europoje. Viso to pasekmių dar nematyti, pradės matytis po poros metų. Kol kas – dar tik žiedeliai, uogytės dar bus.
– Kaip tam užkirsti kelią? Ar čia galioja principas „lenk medį, kol jaunas“ ir privalu dar vaikystėje aiškinti, kaip negerai yra tai, kas tokio amžiaus dar yra mažai suvokiama ir su kuo realybėje „susipažinti“ galbūt teks vėliau?
– Egzistuoja pradinės, vidurinės, gimnazijos lygio prevencijos programos. Tačiau tos bazinės prevencinės programos yra išleistos pačioje XXI amžiaus pradžioje. Jas reikia atnaujinti, nes rinka keičiasi. Tai, kas buvo XX amžiaus pradžioje – heroinas, kokainas – šių dienų kontekste atrodo tarsi vaikų žaidimai, mažesnė blogybė.
– Priklausomybės nuo naujų psichotropinių medžiagų, iš to, ką pasakojate, yra būdingos jaunimui, o kaip su kitomis priklausomybėms, kokiems socialiniams sluoksniams ar amžiaus tarpsniams yra būdingos jos?
– Alkoholis turi savas socialines grupes, ir nieko naujo apie tai nepasakysiu. Bet yra toks segmentas, kaip vaistai, kuris dažniau būdingas stipriajai, gražiajai lyčiai. Šiuo požiūriu mes – gerokai virš Europos vidurkio.
Anglui ar vokiečiui vaistai yra blogis, skirtas nugalėti dar didesnį blogį. Lietuvių supratimu, vaistai yra gėris. Ir kuo daugiau vaistų, tuo daugiau sveikatos. Nedaug kalbų turi žodį „gydytis“, nes žmogus turi būti gydomas, bet mes gydomės patys. Piktnaudžiavimas vaistais, kurie padėjo kaimynei ar kaimynės pusseserės draugės broliui, yra nacionalinis sportas. Deja, jis jau duoda savo vaisių, ir Lietuvoje atsiranda vis daugiau nuo vaistų priklausomų žmonių.
Kad suvoktume, jog tai yra problema, aš galiu pasakyti, kad Amerikoje nuo receptinių vaistų miršta gerokai daugiau žmonių nei nuo heroino perdozavimo. Ypač tai pasakytina apie skausmą malšinančius preparatus. Ir mes ta kryptimi sparčiai judame. Amerikiečiai nuo kitų metų ketvirtadaliu mažina receptinių vaistų gamybą. Įsivaizduokite, kaip dėl to turėjo sudrebėti laisvosios rinkos tėvynės mąstymo pamatai: imperatyvia tvarka Vaistų vykdomoji administracija (DEA) tiesiog liepė sumažinti gamybą – laisvojoje rinkoje suveikė planinės ekonomikos principas.
Tačiau Lietuvoje tai ilgai nebuvo ir nebus suvokiama, kaip blogis, nes vaistai lietuviams yra gėris.
– Turbūt kiek anksčiau buvo įprasta manyti, kad priklausomybės yra dažniau prastesnės socialinės padėties žmonių problema, bet tiek šie, tiek anksčiau jūsų išsakyti faktai tai paneigia.
– Egzistuoja vadinamoji „U“ kreivė, kuomet priklausomybės labiau būdingos blogesnės ir geresnės socialinės padėties žmonėms, o „vidutiniokai“ yra mažiausiai į jas linkę.
Šiek tiek kitaip yra kalbant apie priklausomybę nuo vaistų. Vaistai – viduriniosios klasės rykštė: „daug darbo, viršininkas kvailys, pavaldiniai idiotai, vaikai neklauso, vyras – kiaulė“. Bandoma tai kompensuoti vaistais, ir bėda ta, kad iš pradžių jie padeda. Visai kaip su greitaisiais kreditais – paimi vieną, du, ir problemas išsprendi, bet kai tuo grindi savo finansinę gerovę, praloši.
– Ar tai, kad priklausomybių neretai turi išsilavinę, intelektualūs žmonės, liudija, kad kažkokio sąmoningo pasveikimo savo paties pastangomis ir supratimu iš esmės negali būti?
– Priklausomybė vis dar yra liga. Kaip negalima valios, proto pastangomis sugydyti kojos lūžio, taip mažai valios pastangos padės gydant priklausomybę. Maža to, aš esu girdėjęs argumentų „mano vaikas į tai neįklimps, nes jis yra labai protingas“. Tokiais atvejais aš atsakau, kad tėvai galėtų būti ramūs, jei vaikas būtų kvailas.
Statistika yra liūdna: tų jaunuolių, kurie pabando, palyginti su nemėginusiais psichotropinių medžiagų, intelekto koeficientas būna keliolika procentų aukštesnis, nes jie smalsūs. Smalsumas yra pagrindinė priežastis pirmojo bandymo, dalis ten ir lieka. Priklausomai nuo medžiagos – didesnė arba mažesnė dalis.
– Neretai tenka girdėti istorijų, kaip nuo priklausomybių pasveikę žmonės atsigręžia į tikėjimą. Taip iš teisų dažnu atveju nutinka ar tiesiog mes tik išgirstame dažniau tokias istorijas?
– Už kažko kabintis reikia, tikėti kažkokia aukštesne jėga, kuri turėtų padėti, atsidūrus duobėje. Tai yra ganėtinai veiksminga, kai kurios reabilitacijos programos yra paremtos religiniais principais.
– Tačiau žmonės kalba, kad apskritai buvusių alkoholikų ar narkomanų nebūna.
– Žiūrint, kur – kurioje Atlanto pusėje. Šioje pusėje, pagal psichiatrijos ligų klasifikaciją, – taip. Amerikiečiai turi naują psichiatrijos ligų klasifikaciją, pagal kurią tos stigmos nebeliko. Tai daugiau filosofinis klausimas.
Tačiau, be abejonės, jei žmogus jau turėjo biocheminę priklausomybę ir vėl pradės eksperimentuoti, yra didelė tikimybė, kad vėl įklius.
– O mūsų visuomenė deramai supranta priklausomybes? Turiu mintyje ne jų pavojų, o tai, kad priklausomybė yra liga, ne kažkoks sąmoningas pasirinkimas – kam dėl skurdo, kam neva dėl pertekliaus?
– Manau, kad suvokimas keičiasi, tačiau anksčiau jis buvo toks, kaip jūs ir sakėte. Paprastas požiūris – neturi ką veikti, todėl užsiima tuo.
Po truputį pradedama suvokti, kad tai yra liga. Tik vis dar ieškoma stebuklingų būdų išspręsti tas problemas vienu pirštų spragtelėjimu. Bet tai ne apendicitas ir ne kojos lūžis, ne akcija, o procesas, nesvarbu, apie priklausomybę nuo kokios cheminės medžiagos kalbame.
– Bet žmonės kreivai žiūri ir į, tarkime, tuos, kurie nuolat padaugina, ir tuos, kurie renkasi atsisakyti alkoholio, vakarėlyje leisti laiką gurkšnojant sultis ar vandenį.
– Anksčiau tai atrodydavo keistai, tačiau per pastaruosius 5–6 metus nevartojimui atsirado tolerancija. Anksčiau žmonės laikydavo savo pareiga paklausti, kodėl. Dabar tai suprantama kaip žmogaus pasirinkimas.
Manau, kad tai yra vienas iš gerų mūsų „europėjimo“ ženklų. Nevartojimas tam tikra prasme netgi tapo madingas.
– Jūs minėjote, kad įvairių psichotropinių medžiagų vartojimas yra susijęs su žmogaus prigimtiniu nepasotinamu noru patirti naujų įspūdžių, smalsumu. Ar priklausomybės tam tikra prasme irgi yra prigimtinės – mumyse tūno kažkoks priklausomybės genas ir arba išprovokuojame jį, arba ne?
– Taip, yra klasikiniai darbai, kurie rodo itin didelę genetikos įtaką priklausomybei. Tačiau tai nėra priklausomybė kažkokiai medžiagai, tai – priklausomybė svaigintis. Būna atvejų, kai tėvai turi priklausomybę nuo alkoholio, o vaikai – nuo psichotropinių medžiagų. Tos visos medžiagos smegenyse keliauja per tuos pačius „vartelius“.
– Neseniai teko skaityti straipsnį apie tai, kad Nyderlanduose žmogui buvo įvykdyta eutanazija, nes jis buvo alkoholikas ir nematė pagerėjimo perspektyvos. Mirtis, savižudybė kartais lydi priklausomybes, tačiau ar tai yra padėtis be išeities tik tuomet, kai žmogus neieško pagalbos, nesigydo, ar būna neišvengiamai beviltiškų situacijų?
– Medicina – tai „gamyba“ be garantijos. Tu negali būti tikras, yra tik tikimybė, kad pavyks. Priklausomai nuo to, kaip susiklostys sąlygos, pavyks geriau arba blogiau. Atkrytis dabar suvokiamas kaip natūrali ligos eigos fazė, o tai, kad vieną kartą nukritai, nereiškia, kad reikia gulėti ir sakyti „aš nukritau“. Reikia bandyti keltis. Kita vertus, tokiems žmonėms reikia padėti, patys jie retai pajėgūs atsistoti patys.
Tačiau – taip, mirtis, savižudybė yra dažnesnė baigtis esant priklausomybėms nei visoje populiacijoje.
– Šia prasme jūsų darbas labai sudėtingas. Pavyksta atsiriboti nuo tų amžiams sužalotų beviltiškų likimų?
– Bijau jus nuliūdinti, bet aš turbūt mačiau daugiau mirčių nei jūs – gyvų žmonių. Per metus kokį šimtą, o aš dirbu panašiai tiek, kiek jūs gyvenat.
Žmonių biologija yra tokia, kad visus juos, su retomis išimtimis, matomos mirtys vienaip ar kitaip veikia. Lietuvio sąmonėje visi gydytojai yra gyvuliai, žvėrys, kvailiai ir kyšininkai, tačiau dažno gydytojo cinizmas yra elementari psichologinė savigyna. Be jos ir čia būtų sunku išsiversti.
