Šiemet Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ užsakymu atliktas tyrimas parodė, jog Lietuvoje 15–74 metų amžiaus grupėje dirba 51 proc. gyventojų, 22 proc. dirba daugiau nei 40 val. per savaitę. Kas ketvirtas darbuotojas viršvalandžius dirba privalomai.
Pasak Medicinos diagnostikos ir gydymo centro gydytojos psichiatrės Tamaros Kuntelijos-Plieskės, vis daugėja asmenų, besiskundžiančių suprastėjusia savijauta. Dažnas to kaltininkas – padidėjęs darbo krūvis ir per dažnai dirbami viršvalandžiai.
Nyksta riba tarp namų ir darbo
Tobulėjant informacinėms technologijoms nereta darbovietė aprūpina savo darbuotojus tiek telefonais, tiek kompiuteriais. Tokiu būdu asmenys darbą ima neštis namo, dirba ne tik sau bei šeimai skirto laiko metu, bet ir aukoja miegą.
„Daugybė asmenų turi galimybę dirbti namuose. Atrodytų, kad tai – itin teigiamas dalykas. Deja, realybė yra kitokia. Įvairias užduotis iš darbo namo parsinešantys žmonės neretai būna labiau įsitempę nei jų kolegos. Jie jaučiasi nepailsėję, sutrikę.
Be to, namuose gali blaškyti šeima. Dėl šios priežasties bei dėmesio skyrimo stokos gali kilti kivirčai, barniai. Tai sukelia papildomą stresą asmeniui, kuris bando susikaupti, tačiau to padaryti nepajėgia. Taip ima gesti santykiai su artimais žmonėmis, o tai daro tiesioginę įtaką žmogaus gyvenimo kokybei“, – teigė specialistė.
Pasak jos, geriausia užduotis pasistengti atlikti darbo vietoje ir vengti dirbti viršvalandžius. Žinoma, kartais be to neapsieinama ir tenka kiek ilgiau pasėdėti prie baigiamo projekto. Vis dėlto darbo nešimasis namo neturėtų būti kasdienybė.
Priklausomų nuo darbo asmenų amžius vis jaunėja
Jau kurį laiką buvo stebimas priklausomų nuo darbo pacientų amžiaus jaunėjimas. Gydytoja psichiatrė patikino, jog anksčiau dėl šios problemos daugiausia tekdavo susidurti su vidutinio amžiaus žmonėmis. Deja, pastaraisiais metais pagalbos ėmė kreiptis vis daugiau jaunų, su krūviu nebepajėgiančių susitvarkyti asmenų.
„Priklausomybė nuo darbo daugiausia išsivysto jauniems darbingo amžiaus žmonėms. Anksčiau šis sutrikimas pasireikšdavo trisdešimties–keturiasdešimties metų asmenims. Šiandien juo serga ir dvidešimtmečiai.
Tam didelę įtaką padarė ne tik darbovietėse esantis spaudimas, bet ir visuomenėje vyraujanti nuomonė, kad sunkus darbas, materialūs pasiekimai gali užtikrinti tam tikrą „statusą“. Neva kuo sunkiau dirbsi ir daugiau uždirbsi, tuo laimingesnis tapsi.
Vis dėlto tai ne visada pasitvirtina. Daugybė žmonių be galo išsenka siekdami to tariamo „statuso“, pinigų. Galiausiai jie ima jaustis blogai tiek emociškai, tiek fiziškai. Tuomet nebūna kam ir pasiektu „statusu“ pasidžiaugti, tenka kreiptis į specialistus ir gydytis ne tik priklausomybę nuo darbo, bet ir fizines jos sukeltas ligas“, – tiesą rėžė medikė.
Psichologinė priklausomybė gali tapti fizinėmis ligomis
Ne paslaptis, kad įvairios psichikos problemos daro tiesioginę įtaką ir fizinei žmogaus savijautai. Dėl priklausomybės nuo darbo žmogus gali pamiršti pasirūpinti savimi – jis nustoja reguliariai maitintis, kai valgo, renkasi nesubalansuotus, greitai paruošiamus patiekalus. Taip kūnas ima patirti stresą, atsiranda virškinimo sutrikimų, atsiveria skrandžio opos.
Gydytoja psichiatrė patikino, kad labai dažnai nuo darbo priklausomi asmenys pas psichiatrus bei psichologus yra nukreipiami kitų sričių specialistų. Taip nutinka tuomet, kai tikrosios negalavimų priežasties neįtariantis asmuo kreipiasi į bendrosios praktikos gydytojus, gastroenterologus bei kitus specialistus.
Deja, vien simptomų gydymo nepakanka. Gydytoja T.Kuntelija-Plieskė nurodė, jog, norint pasiekti teigiamų rezultatų, pirmiausia būtina išgydyti ligos atsiradimo priežastį – sumažinti pernelyg didelį darbo krūvį.
Simptomai primena stresą
Priklausomybės nuo darbo simptomai daugeliu atvejų primena streso, pervargimo sukeliamus simptomus. Toks asmuo tampa dirglus aplinkai, jaučia stiprų pervargimą, nepasitenkinimą esama situacija. Neigiamos emocijos tampa ypač stiprios, jeigu asmuo pasijaučia laiką leidžiantis veltui, t. y. poilsiaudamas, nieko neveikdamas tomis akimirkomis, kai „galėtų dirbti“.
„Į specialistus besikreipiantys asmenys dažniausiai jaučia panašius simptomus. Visų pirma tai didžiulis nuovargis, nemiga. Jiems atsirasti didelę įtaką daro nuolatinė įtampa, ryškūs kompiuterio, telefono ekranai. Juk jie ne tik vargina akis, bet ir dirgina smegenis.
Taip pat tai kas dieną patiriamas stresas, suprastėję asmeniniai santykiai, virškinimo problemos. Be to, priklausomybę nuo darbo turintys asmenys jaučia didelę kaltę, jei savo laiką skiria poilsiui. Taip patenkama į užburtą ratą – asmuo dirba, tačiau jaučiasi pervargęs ir bando pailsėti. Deja, poilsis tampa neįmanomas dėl sąžinės graužaties.
Taigi, grįžtama prie darbo, ir taip be pabaigos. Todėl labai svarbu, kad priklausomybę nuo darbo įtariantys asmenys kreiptųsi pagalbos į specialistus“, – aiškino ekspertė.
Gali sukelti mirtį
Nors Vakaruose apie tai nėra itin daug kalbama, Japonijoje priklausomybė nuo darbo turi atskirą pavadinimą. Ten ji žinoma kaip Karoshi sindromas, kasmet nusinešantis apie 1000 žmonių gyvybę.
„Labai svarbu, kad asmuo, kuriam reikia pagalbos, nebijotų kreiptis į specialistus. Nors pamažu mažėja, psichikos ligas ar sutrikimus supanti stigma vis dar egzistuoja. Laimei, tai pamažu keičiasi į gera.
Taigi, pastebėjus, kad grįžus iš darbo sunku atsipalaiduoti, kankina nuolatinis nerimas dėl neatliktų užduočių, kyla noras dirbti naktimis ir kankina kaltės jausmas, jeigu to nedarote, greičiausiai sergate priklausomybe nuo darbo, kurią gydyti yra būtina.
Padedant specialistui iš tiesų galima grįžti į normalų kasdienį gyvenimą, kurio nevaldo mintys apie darbą, nerimo ar panikos priepuoliai. Tam tereikia suvokti problemą ir pasiryžti ją spręsti“, – ramino T.Kuntelija-Plieskė.
