Šalyje įkurti trys trečiojo lygio traumų centrai – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Jie skirti sunkiausiai sužalotiems pacientams gydyti, patyrusiems ne vieną, o keletą sužalojimų.
„Ši sistema sukurta tam, kad visus tokius pacientus būtų galima gydyti kuo greičiau ir geriau ir kad kuo daugiau žmonių, patyrusių sudėtingų traumų, grįžtų į įprastą gyvenimą“, – teigė Klaipėdos universitetinės ligoninės Traumatologijos departamento vadovas Vidmantas Žegunis.
Tokie centrai šalyje buvo įsteigti 2013-aisiais, siekiant standartizuoti šią pagalbą visoje Europoje. „Tačiau mūsų ligoninei tai ne naujiena – politraumų gydymą mes taip organizavome dar ir prieš tai“, – patikino gydytojas.
Su V.Žeguniu kalbėjomės apie tai, kaip Klaipėdos universitetinėje ligoninėje teikiama pagalba politraumą patyrusiems pacientams.
– Kas yra politrauma?
– Kai įvyksta nelaimingas įvykis ir pacientui sužalojama ne viena kūno sritis, o kelios – pavyzdžiui, galva, lūžta kaulai, sumušama krūtinė ar pilvas, tai ir yra politrauma.
Pavyzdžiui, kai žmogui lūžta koja ar ranka, pagalbą jis gali gauti traumatologijos skyriuje. Jeigu jis susižaloja tiktai galvą – neurochirurgijos. Tokiais atvejais pacientas gali patekti ir į kitą miesto ligoninę. Bet kai pacientai patiria kelias traumas, būtini skirtingų specialybių gydytojai.
Jau daug metų mūsų ligoninėje dirba kelių sričių specialistai, todėl jau nuo seno politraumų patyrę sunkiausiai sužaloti pacientai buvo atvežami į Klaipėdos universitetinę ligoninę.
Todėl politraumų centras netapo ypatinga naujove, prie kurios reikėtų taikytis ir organizuoti darbą iš naujo.
Keičiasi tiktai situacija – ir traumų skaičius, ir jų pobūdis, ir sunkumas.
– Kokia yra politraumų centro darbo esmė? Kas vyksta, kai daug traumų patyręs ligonis patenka pas jus?
– Kai pacientui yra sužalotos kelios kūno vietos, jis laikomas patyrusiu politraumą. Kartais tokiu laikomas ir pacientas, kai nematome akivaizdžių sužalojimų, žmogus sąmoningas, bet, tarkime, jis yra atvežtas iš įvykio, kurio metu buvo sužaloti kiti žmonės, vietos.
Taip pat vertinamos įvykio aplinkybės, pavyzdžiui, jeigu žmogus važiavo automobiliu dideliu greičiu ir kur nors trenkėsi. Akivaizdžių sužalojimų nėra, tačiau jis apžiūrimas kaip patyręs politraumą.
Būna situacijų, kai trauma gali išryškėti ne iš karto. Todėl tokie pacientai taip pat laikomi sunkiais. Jie turi būti apžiūrimi, guldomi į ligoninę, stebimi ir gydomi pagal tam tikrą protokolą, kad nepraleistume nė vieno galimo sužalojimo.
Kai sužinome, kad greitoji medicinos pagalba iš įvykio vietos veža vieną ar keletą sunkių pacientų, ant kojų sukeliama vadinamoji politraumų brigada. Ją sudaro tuo metu budintys specialistai – traumatologas, chirurgas, neurochirurgas ir reanimatologas.
Apžiūrėti paciento susirenka visi keturi specialistai. Apžiūros metu nustatoma, kokių traumų jis patyrė, koks gydymas turi būti taikomas, kokias priemones taikyti pirmiausia.
Visa tai labai svarbu ir tai yra politraumų centro darbo organizavimo esmė.
Iki politraumų gydymo protokolo įvedimo pacientą pirmiausia apžiūrėdavo traumatologas ar neurochirurgas ir įvertindavo pagal tuo metu atrodžiusią svarbiausią patologiją. Tačiau jei tai ne pagrindinė trauma, ir diagnostika, ir gydymas galėdavo užsitęsti ilgiau. Arba gali būti net ir nepastebėta kokia nors patologija.
Todėl pacientą apžiūri keturi specialistai iškart ir per penkias minutes nustato, kokia pagalba bus teikiama pirmiausia. Aplinkybėms pasikeitus, politraumų brigada gali būti kviečiama ir antrąkart.
– Kokių specialybių gydytojai pirmiausia teikia pagalbą politraumą patyrusiems pacientams?
– Atrodytų, traumas pirmiausia turėtų gydyti traumatologai, tačiau dažniausiai šie specialistai pagalbą teikia paskutiniai. Nes pirmiau reikia sukontroliuoti pavojingas būkles, pavyzdžiui, sustabdyti vidinį kraujavimą į krūtinės ar pilvo ertmę, galvos smegenų kraujavimus.
Tokie kraujavimai gali sutrikdyti pagrindines žmogaus organizmo funkcijas – kvėpavimą, širdies, smegenų veiklą. Tad dažniausiai pirmieji prie paciento stoja pilvo ar krūtinės chirurgai, kai sužalojama galva – neurochirurgai. Ir galiausiai įsitraukia traumatologai. Jų pagalba gali būti teikiama šiek tiek vėliau, nes lūžiai dažnai nėra pavojingi gyvybei.
Traumatologai savo ruožtu įvertina, kuriuos lūžius gydyti pirmiau, o kurie dar gali palaukti parą ar dvi.
Visa pagalba teikiama remiantis gydymo protokolais.
Taip yra visame pasaulyje – sunkiai sužaloti pacientai gydomi lygiai taip pat. Tuo mes pernelyg nesiskiriame nuo Vakarų šalių.
Gal tik vienintelis skirtumas – kad Lietuvoje pacientai į gydymo įstaigą dažnai atgabenami greitosios pagalbos automobiliu – ne sraigtasparniais, kaip Vakaruose. Bet ir nėra tokių didelių atstumų, kad pacientus reikėtų skraidinti.
– Per kiek laiko pacientai turi patekti į ligoninę?
– Tokių centrų tikslas – pasinaudoti vadinamąja auksine valanda, t.y. kad per pirmąją valandą po nelaimės žmogui būtų suteikta gyvybę išsauganti pagalba. Kai jam pirmąją pagalbą suteiktų paramedikai, pacientas atsidurtų traumų centre.
– Ar steigiant politraumų gydymo centrą teko tobulinti įrangą?
– Taip, kai tapome trečiojo lygio politraumų centru, reikėjo pasirūpinti įranga.
Dabar mūsų operacinės yra visiškai atnaujintos. Ligoninėje visą parą veikia kompiuterinis tomografas, magnetinio rezonanso aparatūra, yra intervencinių kraujagyslių specialistų tarnyba, kuri bet kuriuo paros metu gali atlikti tam tikrus kraujagyslių tyrimus ar operacijas. Visą parą dirba ir reanimacijos tarnyba.
– Sunkios traumos – jūsų darbo kasdienybė. Gal prisimenate sudėtingesnį atvejį?
– Per metus mūsų politraumų gydymo centre gydoma maždaug 500–600 pacientų, dažniausiai tai vyrai. Prisimenu daug sudėtingų atvejų, tačiau vienas įvykis įsiminė tuo, kad pagalbą teko teikti septyniems žmonėms vienu metu.
Kartą autostradoje apvirto mikroautobusas, per avariją buvo sužaloti septyni žmonės. Visi jie buvo atgabenti į mūsų ligoninę ir visiems buvo nustatytos politraumos.
Visi septyni buvo iškart apžiūrėti ir toliau gydomi pagal politraumų gydymo protokolą. Dirbo kelios gydytojų brigados, ir visos susitvarkė.
Kartais mūsų darbą patikrina kariškiai – per pratybas jie atvyksta imituodami kokią nors sudėtingą situaciją. Dar nė karto nebuvo, kad suklystume ar nesusitvarkytume – visuomet įrodome, kad mūsų centru ir ligonine galima pasitikėti.
– Užsiminėte, kad keičiasi traumų pobūdis. Kaip?
– Sunkių ir sudėtingų traumų mažėja. Saugumas keliuose akivaizdžiai pagerėjo, žmonės tapo saugesni.
Kartais mums atveža pacientą po didžiulės avarijos, po kurios neliko nieko iš automobilio, tačiau traumos būna palyginti nesunkios.
– Ar eismo įvykiai – dažniausia politraumų priežastis?
– Taip. Antrojoje vietoje – kritimas iš didelio aukščio, kai žmogus iškrinta per langą.
Sumažėjo ir nelaimingų įvykių darbe. Visur imta laikytis saugumo reikalavimų, tad darbuotojai tapo saugesni.
