Ji sveikatą prarado stresų maratone po to, kai viešai prabilo apie juodąją buhalteriją Darbo partijos vedlio Viktoro Uspaskicho valdomoje agrofirmoje.
Iš kasos liko uodegėlė
„Šiemet dešimt metų, kai iš naujo gimiau“, – šypsosi garsioji krekenavietė D.Budrevičienė.
Šiuo metu ji jau nebe žvaigždė, vokelių skandalas rimsta su paskutiniaisiais Darbo partijos veikėjų teismais. Taigi 58 metų moteris tarsi ir gali laisviau atsikvėpti, ramiau gyventi.
Bet ne. Sveikatos apsaugos ministro liga moteriai iš naujo priminė jos pačios išgyvenimus, patirtą fizinį ir dvasinį skausmą, kai tik per plauką išsikapstė iš mirties nagų.
Moteris atidžiai klauso žinių apie ministro būklę. Žino, kad jos gali būti ir blogos.
Persirgto pankreatito pasekmes D.Budrevičienė jaučia iki šiol, nė dienos ji negali išsiversti be vaistų.
Naujuoju gimtadieniu moteris vadina tą dieną, kai 2006 metų rudens pradžioje, po 47 parų komos, reanimacijoje gulinti pacientė įstengė vos vos pajudinti rankos pirštus, o paskui atmerkė ir akis.
D.Budrevičienė į ligoninę pateko dėl ūmaus nekrozinio pankreatito, liaudiškai sakant, kasos uždegimo.
Ligai įsisiautėjus negrįžtamai mirė vis daugiau uždegimo apimto organo audinių, prireikė net 5 operacijų, kad juos pašalintų.
„Gydytojai sakė, kad iš mano kasos liko tik menka uodegėlė, sveikas vietas surankiojo ir sulopė kaip tik įstengė. Sakė, jei norėsiu gyventi, turėsiu būti labai atsargi ir prisižiūrėti“, – daug ką gyvenime pakeitusias dienas prisimena mūsų pašnekovė.
Teko kvėpuoti pro skylę kakle
Po paskutinės to meto operacijos D.Budrevičienė vos nemirė dėl staiga prasidėjusio gausaus vidinio kraujavimo.
Kad kažkas ne taip, pastebėjo ji pati. Po operacijos organizme buvo palikta daugybė drenų, jie buvo įvesti ir per nosį, ir per burną. Paprastai drenais tekėjo balzganas skystis.
Vienu metu, kai prie mamos budėjusi dukra trumpam išėjo iš palatos, ligonė pastebėjo, kad visas iš kūno išvestas žarneles užpildė tamsus, beveik juodas skystis. Staiga ėmė darytis silpna ir lengva.
Vėliau gydytojai sakė, kad ligonė vėl vos neiškeliavo į dausas. Tiesiog suspėta perpilti kraują.
Kai rodėsi, kad didžiosios bėdos dėl kasos nekrozės jau įveiktos, pavojus gyvybei iškilo kitoje vietoje. Nusprendus, jog ligonė pajėgs pati kvėpuoti, ji buvo atjungta nuo gyvybę palaikančių įrenginių ir dirbtinio plaučių ventiliatoriaus.
D.Budrevičienė pati kvėpuoti negalėjo.
Per ilgą komos laiką labai išsitempė ir nusilpo trachėja, nes į ją buvo įvestas kvėpavimo įrenginys. Kai jo neliko, trachėja subliuško.
Kad galėtų kvėpuoti, trachėjoje išpjovė skylę ir įstatė į kaklo išorę išeinantį vamzdelį. Tokios būklės ji grįžo namo.
Medikai prognozavo, kad su skyle kakle teks būti iki gyvenimo galo.
Keturis kartus per dieną paliktą angą reikėjo atsiurbti. Dirbtinė ertmė trukdė kalbėti, norint pasakyti žodį kvėpavimo angą tekdavo užkimšti.
Po pusantrų metų D.Budrevičienė išgirdo gerą žinią: trachėja sustiprėjo, vamzdelis nebereikalingas, skylę kakle galima užsiūti.
Puolė ir kitos ligos
Dabar krekenaviškė nė dienos negali apsieiti be kasai būtinų virškinimo fermentų, dar privalu gerti ir kepenų atsinaujinimą skatinančius vaistus.
Nė vienas šių medikamentų nėra kompensuojamas, ligonė moka visą vaisto kainą.
„Pangrolio 20 tablečių kainuoja apie 10 eurų, po piliulę reikėtų gerti kiekvienąkart valgant. Užtektų labai trumpai, tad pataupydama stengiuosi bent per pietus išgert. Dėželė vaistų kepenims kainuoja 15 eurų“, – pasakoja D.Budrevičienė.
Sutrikus kasai atsirado ir tą negalią lydinčių šalutinių ligų, vystosi cukraligė ir kamuoja aukštas kraujospūdis, diagnozuota glaukoma. Šiems sutrikimams gydyti taipogi reikia kasdienės vaistų porcijos.
Laikytis dietos per brangu
Pirmus ketverius metus po operacijų D.Budrevičienė atidžiau laikėsi gydytojų rekomenduotų dietų. Beveik neturint kasos svarbu yra valgyti labai šviežią, kokybišką, įvairų ir neriebų maistą. Nieko kepto, rūkyto, mėsa ir žuvis turi būti virta ar troškinta garuose, geriausiai vištiena ir kalakutiena. Košės tik grikių ir avižų. Daržovės troškintos, vaisiai irgi. Gerti daug vandens.
Ėmus vystytis cukraligei pacientei uždrausta valgyti krakmolingus ir miltinius patiekalus, racionas dar susiaurėjo.
„Laikytis dietos brangu. Kur tu čia miestelyje gausi šviežios paukštienos ar žuvies, į Panevėžį neprivažinėsi, negaliu sau leisti tiek išlaidauti. Tenka valgyti tai, ką turim. Ir ne visus reikiamus vaistus galiu įpirkti. Jokių sanatorijų niekas nesiūlė, o pati joms neturiu pinigų“, – pasakoja krekenavietė.
Po ligos D.Budrevičienė negali nieko sunkaus kelti, nešti. Atsisakė turėto daržo, nes nebepajėgia jame dirbti, net gėlyną po langais nusiravėti jai jau sunkus darbas.
„Ką darysi, taikaisi prie gyvenimo“, – atsidūsta ji.
Priežasties niekas neįvardijo
D.Budrevičienę liga užklupo praėjus pusantro mėnesio nuo vokelių skandalo.
Krekenavos agrofirmoje mėsos sūdytoja dirbusi moteris pradėjo dažnai bloguoti, vemti. Netrukus ją atleido iš darbo ir tuoj po to surietė nežmoniški skausmai. D.Budrevičienė atsidūrė Santariškių klinikose.
Tikslaus atsakymo, kas lėmė sunkią kasos uždegimo formą, niekas nežino. Viena iš galimų priežasčių – didelė įtampa ir stresas. „Sveikatą praradau prasidėjus teismams. Visa šeima kentėjo nuo apkalbų, buvo paleistas gandas, kad susirgau nuo alkoholio, nes prieš įsidarbindama agrofirmoje beveik 10 metų dirbau kavinėje–bare. Jei būčiau gėrusi, argi tiek metų būčiau išdirbusi?“ – klausė pašnekovė.
Prisimena begalybės trauką
Iki šiol ji niekam nekalbėjo, ką patyrė būdama komos būklės.
„Nežinau, kas tai buvo, slogūs sapnai, ar kita realybė, bet visas tas 47 dienas gyvenau kažkur kitur. Nuolat girdėjau ką tik mirusio tėvo balsą. Pabudusi iš komos klausiau gydytojų, kas tai galėjo būti. Jie sakė, kad žmonėms visaip nutinka, būna nenuspėjamų dalykų“, – pasakoja D.Budrevičienė.
Ligonei labiausiai įstrigo tėvo balsas. Jis buvo miręs gegužės mėnesį, o D.Budrevičienė į komą paniro liepą.
„Tėtė klausė, ar skauda, kvietė ateiti pas jį. Mačiau, kur jis gyvena: uolėtoje vietoje, į būstą vedė moliniai laipteliai. Mačiau, kad sėdi ant kėdės ir rūko. Aiškino, kaip man pas jį nueiti, rodė kelią per ligoninės koridorius, tarsi turėčiau lįsti į kažkokį vamzdį ar tunelį. Paskui atsirado labai graži salotinė neoninė šviesa.
Mačiau žmones, bet savęs ne. Girdėjau dukrų ir vyro žingsnius. Vienu metu jaučiausi kažkokių keistai apsirengusių žmonių tardoma, kitu momentu tėvas aiškino, kad negaliu išeiti iš čia, čia karas, reiks mano pagalbos. Paskui atsidūriau lauke, Santariškėse, bet kitame laike – namai sugriuvę, aplink vėjas nešioja šiukšles, pamačiau ant suoliuko sėdintį mažą vaiką be rankų ir be kojų.
Vėliau balsas sapne aiškino, kad turėsiu čia dirbti, o prieš akis plytėjo geltonų gėlių laukas, jas glosčiau ir jaučiausi palaiminga. Girdėjau balsą neiti prie bedugnės, bet buvo smalsu, žiūrėjau į ją, mačiau per rūką. Iki dabar prisimenu jausmą, kaip ta begalybė traukė.
Bandžiau tas vaizdų mozaikas sudėlioti į viena, kad rasčiau ryšį, bet nepavyko, prisiminiau tik pakrikas detales“, – pasakojo D.Budrevičienė.
Ant milijono miega, juo užsikloja
Išėjusi iš ligoninės D.Budrevičienė kelerius metus nesijautė saugi, jautė, tarsi ją kas sektų. Kai Panevėžyje lankė kursus, kas rytą matydavo ją sekantį vyrą. Kartą D.Budrevičienės vos nenutrenkė mašina.
Krekenaviškė mano, jog tai nebuvo atsitiktinumas ir paaiškina, kodėl: „Būdavo, kasnakt beldžiasi į langą, skambina į duris, atidarai, o ten nieko nėra, ne kartą buvo išsukti elektros saugikliai. Ką jau čia mus su vyru išgąsdinsi, bet labai bijojau dėl vaikų. Dabar tik viena dukra likusi Lietuvoje, kitos trys gyvena ir dirba užsienyje, dėl to džiaugiuosi.“
D.Budrevičienė yra gavusi „Metų garbės“ apdovanojimą. Prezidentas Valdas Adamkus moteriai yra įteikęs medalį „Už nuopelnus Lietuvai“.
„Už medalį pasakiau ačiū, bet po tokių stresų ir ligų niekas nepagalvojo, kaip gyvensiu tą medalį parsinešus“, – apdovanojimo nesureikšmina D.Budrevičienė.
Ne taip seniai krekenaviečiai liovėsi klausinėti, kiekgi D.Budrevičienė, bylinėdamasi su agrofirma, praturtėjo.
„Gavau tiek, kad ant milijono miegu ir milijonu užsikloju“, – atšaudavo ji.
D.Budrevičienei buvo priteisti 85 tūkstančiai litų. Beveik pusę sumos pasiėmė advokatas, o likę 50 tūkstančių akimirksniu ištirpo.
„Kol gulėjau ligoninėje, šeima prasiskolino, nes juk jokių turtų neturėjom, atidavus skolas ne kas ir liko. Dabar tie pinigai seniai užmiršti, gyvenu šia diena, nuo algos iki algos. Vyras gauna neįgalumo pensiją, taupom ir skaičiuojam kiekvieną centą“, – sako moteris.
Gauti darbą buvo sunku
Pakilusi iš ligos patalo D.Budrevičienė penkerius metus nedirbo.
„Fiziškai negalėjau, vis gydžiausi“, – sako ji.
Kai jau sutvirtėjo, susirasti darbą buvo labai sunku, darbdaviai purtėsi vos išgirdę vokelių skandalo herojės pavardę.
Štai jau 5 metai ji dirba auklėtojos padėjėja Krekenavos darželyje. Darbu labai patenkinta.
„Myliu vaikus, dėl to ir pati keturias dukras gimdžiau, turiu 4 anūkus, du jau pilnamečiai, gal ir proanūkių ilgai laukti neteks“, – gausia šeima džiaugiasi ji.
Moteris auklėtoja yra dirbusi ir jaunystėje, nors yra baldų gamybos technologė.
„Kartais viską užmirštu ir net jaučiuosi laiminga, kiek tai įmanoma. Niekam piktumo nelaikau, nes jei gyvenčiau su neapykanta tam, kuris man sveikatą suėdė, per daug save bausčiau. Tikiu Dievu, tikriausiai jis kada nors visiems atseikės pagal nuopelnus“, – užbraukti praeitį stengiasi moteris.
Jokių gėrybių nebetrokšta
Klausimas apie karščiausią svajonę D.Budrevičienės veide įbrėžia šypsnį.
„Buvo svajonė turėti savo namelį. Ji nebeišsipildys. Dabar svajonė viena: sveikatos, sveikatos ir dar kartą sveikatos. Sau ir artimiesiems“, – apie jokias apčiuopiamas gėrybes nebesvajoja ji.
Jei turėtų pinigų, D.Budrevičienė norėtų nuskristi aplankyti dukrų.
Apie poilsio kelionę ji nė nedrįsta kalbėti. Su dukra ji keliavo panemune, aplankė pilis, tuo labai džiaugiasi.
„Jauniausia trylikametė anūkė mokosi Anglijoje, per atostogas viešėjo čia. Labai ilgisi Lietuvos. Ji tokia patriotė, kovotoja už teisybę, šiom savybėm panaši į mane. Sakau jai, kad gyvent bus sunku“, – atsidūsta moteris.
Ji pasidalija netikėta asmenine patirtimi: „Kuo daugiau turi draugų, tuo daugiau priešų gyvenimo kely įgysi. Man taip nutiko. Dabar vienintelės ir tikros mano draugės – tik dukros.“
