2010-ųjų gruodžio 28 vakaras devyniolikmečiui buvo lemtingas.
Apie pusę devynių vakare jo mama Tracy sulaukė skambučio, pranešusio, kad įvyko nelaimingas atsitikimas.
Saugos diržo neprisisegęs Dylanas nepastebėjo plikledžio ir rėžėsi į stulpą. Atvykusiems gelbėtojams prireikė ne vienos minutės, kad galėtų ištraukti vaikiną iš suknežinto automobilio.
Nugabentas į ligoninę jaunuolis jau buvo visiškos komos būsenos, jo veidas sudarkytas, kairė koja sulaužyta, o nemaža dalis kaukolės pašalinta, kad būtų išvengta dar didesnio neigiamo poveikio smegenims.
Po kiek laiko atlikus magnetinio rezonanso tyrimą paaiškėjo, kad smegenyse esančios jungtys buvo beveik nutrūkusios. Tai reiškė, kad tikimybė, jog Dylanas atsigaus, buvo labai maža.
„Kai gydytojai turėjo rezultatus, buvome sukviesti į ligoninės konferencijų salę, kur rezultatai buvo pristatyti ir mums. Medikai mums parodė nuotraukas ir ėmė vardinti, kurios smegenų dalys niekuomet nebeatsigaus. Tai sudarė apie 90 proc. visų Dylano smegenų.
Taip pat, jų manymu, jis neturėjo šansų grįžti namo: visą likusį savo gyvenimą turėjo praleisti prijungtas prie įvairių aparatų“, – su siaubu prisiminė vaikino motina Tracy.
Praėjus 17 dienų po patirtos traumos, Dylanas pramerkė akis. Iš komos jo būklė perėjo į vegetacinę, kai kūnas yra pabudęs, tačiau sąmonė vis dar nereaguoja į aplinkos dirgiklius.
Praėjus keturioms savaitėms jo motina valė vaikino kakta bėgantį prakaitą. Tą akimirką nutiko kai kas neįtikėtino – jis kilstelėjo ranką. Tai pamačiusi Tracy paliepė jam veidą nusivalyti pačiam. Vaikinas taip ir padarė – paėmęs rankšluostį nusivalė nosį ir burną.
Taigi, vaikinas perėjo į minimaliai sąmoningą būseną.
Kiekvieną dieną prie jo lovos budėjo vis kitas giminaitis, o naktimis šalia Dylano būdavo jo motina.
Šeimos nariai stengėsi sudominti vaikiną jį supančia aplinka: per televizorių įjungdavo mėgstamą laidą ar palaikomos komandos sporto rungtynes. Taip pat leisdavo muziką, kurios Dylanas klausėsi prieš nelaimingą įvykį
Penktąją savaitę vaikinas ėmė rodyti vis daugiau ženklų, kad atsigauna. Peržiūrėję naujausius magnetinio rezonanso tyrimo duomenis gydytojai liko nustebę – sunkiai sužalotos vaikino smegenų sritys pamažu atsigavo.
Jo būklę prižiūrėjo medikai negalėjo patikėti tuo, ką mato: pasak jų, tai pirmas kartas medicinos istorijoje, kai buvo užfiksuotas pagerėjimas po itin stiprios smegenų traumos.
45-ąją dieną po sužalojimo, padedamas medikų, vaikinas žengė pirmuosius netvirtus žingsnius tėvo link ir ištiesė rankas, kad galėtų jį apkabinti.
„Mačiau, kaip Dylanas glostė tėčio nugarą ir kaip jo skruostu riedėjo ašara. Tai buvo didžiulis žingsnis į priekį tiek jam, tiek mums visiems. Be to, gydytojai patikino, kad rodomos emocijos reiškia pamažu grįžtančią sąmonę“, – prisiminė Tracy.
Nors vaikino būklė vis gerėjo, tai vyko labai lėtai. Potrauminio nesiorientavimo būseną jis pasiekė tik praėjus 198 dienoms po traumos. Dylanas atpažino savo šunį, bet nežinojo, kokia diena ar koks metų laikas buvo tuo metu.
Dėvėdamas šalmą, jis jau galėjo neįgaliųjų vežimėliu išvažiuoti į lauką, bet tai padaręs nebesuprato, kur esąs.
Diena, kai praėjus 208 dienoms jį išleido iš ligoninės yra pirmoji, kurią vaikinas prisimena. Pasak jo, viskas atrodė it sapnas, iš kurio vaikinas pagaliau pabudo.
Nors gydymas tęsėsi dar ne vienus metus, praėjus vos dvejiems vaikinas vyko kopti uolomis. Videosiužetą, kuriame jis užsiima šia veikla, jį gydęs medikas naudoja kalbėdamas apie sunkias traumas patyrusius asmenis ir tikina, jog sunkią smegenų traumą išgyvenusių pacientų būklė kinta daug ilgiau nei 12 mėnesių, kaip buvo manyta iki tol.
Praėjus maždaug ketveriems metams po patirtos traumos, Dylanas jau yra savarankiškas. Jis ne tik pasidaro valgyti, bet ir tapo daug tvarkingesnis – visi jo marškinėliai yra sukabinti pagal spalvas.
„Tai neįtikėtina. Anksčiau ši spinta buvo visiškai tuščia, nes visi drabužiai voliojosi ant grindų“, – juokėsi vaikino tėtis.
Savo sūnaus pasiekimais negalėjo nustoti džiaugtis ir vaikino motina.
„Dylanas vis dar nesiorientuoja laike, jam sunku organizuoti savo dienotvarkę. Jis daug ko neprisimena – šeši mėnesiai iki ir septyni po traumos yra tiesiog ištrinti iš jo atminties. Tačiau negaliu paneigti, kad susigrąžinome savo sūnų ir daug tvarkingesnį, nei buvo anksčiau“, – šypsojosi Tracy.
