„Kviečiame žmones, kuriuos asmeniškai arba jų artimuosius palietė onkologinė liga, dalyvauti psichologinės pagalbos ir meno terapijos grupėse, – ragina Ligos paliestųjų psichologinės pagalbos centro vadovė psichologė Nomeda Barzdukienė. – Psichologinės pagalbos grupė bus saugi erdvė dalintis savo išgyvenimais, ieškoti padrąsinimo ir palaikymo, vilties ir drąsos gyventi su liga ir eiti sveikimo link.
Su artimaisiais atrasime erdvę būti su savo skausmingais išgyvenimais, ieškosime vilties ir atsakymų, kaip ir kiek galime padėti savo artimajam, kaip su juo kalbėtis apie ligą“.
Pasak Ligos paliestųjų psichologinės pagalbos centro psichologės – psichoterapeutės Jolantos Žilinskienės, žinia apie onkologinę ligą yra sukrečiantis įvykis.
Jis prilyginamas stipriai psichologinei traumai. Ligonį ir artimuosius slegia daug sunkių ir skausmingų emocijų: šokas, neigimas, pyktis, liūdesys, beviltiškumas. Liga yra netektis. Žmogus netenka savo sveikojo „aš“, gyvenimo iki susirgimo. Ne visi ligoniai ir jų artimieji pajėgia priimti ligos žinią ir su ja susitaikyti.
Dažniausiai jie užstringa neigimo ir pykčio stadijose, kartais – depresijos. Šis užstrigimas gali būti ir gyvybiškai svarbus: ligonis atsisako gydytis, sergančio artimieji blaškosi ieškodami medikų, kurie paneigs diagnozę arba pasiūlys alternatyvų įprastiems, moksliškai pagrįstiems gydymo būdams. Todėl labai svarbu, kad psichologas jau nuo pačių pirmųjų minučių, kai išgirstama diagnozė, dalyvautų gydymo procese.
Centro specialisčių teigimu, psichologinė pagalba reikalinga visai šeimai. Liga keičia šeimos sistemą: kinta šeimos narių vaidmenys, atsakomybės ribos, taisyklės ir ritualai.
Artimuosius taip pat užgriūva skausmingo susitaikymo su liga našta. Psichologas gali padėti išmokti būti su savo ir artimųjų jausmais, juos tinkamai išreikšti, dalintis atsakomybe su šeimos nariais, kaip bendrauti ir bendradarbiauti.
Taip šeima nesustingsta, nepaskęsta savo bejėgiškume. O atvirkščiai – šeimos nariai atranda vienas kitą iš naujo, pažįsta savo galimybes.
