Žinodamas, kad organizme tūno vėžys, nė vienas žmogus negali būti ramus dėl ateities. Tačiau buvęs inžinierius ekonomistas P.Rakštys (63 m.)išmoko suvaldyti nerimą.
Laukdamas prostatos specifinio antigeno (PSA) ir magnetinio rezonanso tyrimų rezultatų, jis nepanikuoja, kad medikai galėjo ką nors pražiūrėti.
Neseniai tapęs Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugijos prezidentu P.Rakštys žino, kad tokių pacientų daugėja visoje Europoje.
Aktyvus stebėjimas reiškia tai, kad nėra taikoma operacija ar koks nors kitas radikalus gydymo būdas.
Aktyvus stebėjimas kitose šalyse tapo kasdieniu metodu, nors Lietuvoje daug kam atrodo, kad nustačius prostatos vėžį būtina kuo skubiau operuoti.
P.Rakštys pasitiki medikais. Šiemet birželį grįžęs iš tarptautinės konferencijos, vykusios Horno mieste netoli Amsterdamo (Nyderlandai), kur susirinko sergančiųjų prostatos vėžiu pacientų draugijų atstovai iš 16 valstybių, jis parsivežė namo daug gerų idėjų.
„Čia susirinko brolija, vienijanti ta pačia liga sergančius vyrus iš visos Europos.
Lietuvoje reikėtų daugiau informacijos apie tai, kokie yra nauji prostatos vėžio gydymo būdai, kaip stiprinti sveikatą, kaip maitintis, kokią daryti mankštą“, – sakė P.Rakštys.
Prieš šešerius metus jam buvo atlikta prostatos biopsija ir nustatytas vėžys.
Žinia apie diagnozę privertė sunerimti. Tai – situacija, iš kurios neįmanoma pabėgti, bet svarbu nepulti į paniką.
Žmogus gali sirgti ir tokia prostatos vėžio forma, kad iki gyvenimo pabaigos nežinos, kuo serga, o mirs dėl kitos priežasties.
Toks žinojimas suteikia tvirtybės ir įkvepia vilties.
„Nors žinau, kad mano organizme tūno vėžys, susitaikiau su šia mintimi.
Iki šios dienos man taikomas aktyvus stebėjimas, turiu reguliariai tikrinti prostatos specifinį antigeną (PSA) ir kasmet atlikti magnetinio rezonanso tyrimą.
Tokių pacientų, kuriems taikomas aktyvus stebėjimas, Europoje yra daug, bet Lietuvoje apie tai dar mažai žinoma“, – teigė P.Rakštys.
Bėda ir ta, kad Lietuvoje vyrai vis dar vengia tikrintis dėl prostatos vėžio.
Netgi tada, kai PSA rodiklis yra didesnis už normą, dar nereiškia, kad yra piktybinė liga. Todėl labai svarbu žinoti šio testo pranašumus ir trūkumus.
PSA rodiklis gali padidėti ir tada, jei vyras persišaldė, ilgai mynė dviratį, turėjo audringą meilės naktį, gydosi nuo prostatos gerybino išvešėjimo.
JAV urologų asociacija, taip pat Europos vėžio specialistai ragina vyrus atlikti PSA tyrimą sulaukus keturiasdešimties.
Nuo 2006-ųjų Lietuvoje taikoma prostatos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa – 50–75 metų vyrams ir vyrams nuo 45 metų, jei jų tėvai ar broliai sirgo prostatos vėžiu, kartą per dvejus metus nemokamai atliekamas PSA testas – nustatomas prostatos specifinio antigeno lygis kraujyje.
Prostatos vėžys – klastinga liga, nes kurį laiką gali būti nejuntama.
Nuo mažos rizikos vėžinės ląstelės iki tos dienos, kai aptinkamas prostatos piktybinis navikas, vidutiniškai praeina 10 metų. Iki tos dienos, kol prostatos vėžys sukelia pirmuosius negalavimus, gali praeiti dar dešimtmetis.
Šešerius, aštuonerius ir daugiau metų prostatos vėžiu sergantys pacientai neretai tai užmiršta. Nei operacijos, nei spindulinės ar hormonų terapijos jiems dar nereikia. Tai rodo, kad prostatos vėžys snaudžia.
P.Rakštys tikino, kad susirgęs vėžiu jis ėmė domėtis, kaip stiprinti savo kūną, pasikeitė ir jo mityba, valgymo įpročiai.
Besidomintis medicinos naujienomis vyras džiaugėsi, kad jo dvi dukterys pasirinko profesiją, susijusią su sveikatos apsauga: viena duktė tapo ginekologe, o kita – psichologe.
„Žinodamas, kad sergu, aš galiu savo patirtimi pasidalinti su kitais ir teikti psichologinę paramą, todėl neslepiu, kas man yra. Daug žmonių nori tokios pagalbos, ypač atokesniuose regionuose gyvenantys vyrai“, – pripažino Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugijos prezidentas.
Jam apmaudu, kad Lietuvoje sirgdami vėžiu žmonės turi laukti eilėse, kol pateks pas urologą ar onkologą.
P.Rakštys įsitikinęs, kad vyrų sveikatai skirtas autobusas toliau tęstų savo veiklą, kad Lietuvos miesteliuose ir kaimuose gyvenantys vyrai galėtų duoti kraujo PSA tyrimams.
Visi pacientai yra laukiami Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugijoje. Jos nariams suteikiama teisė atlikti PSA tyrimus su nuolaida.
Ne kiekvienam būtina operacija
Nacionalinio vėžio instituto Onkourologijos skyriaus vedėjas Albertas Ulys teigė, kad nustačius prostatos vėžį kartais ligoniui jį reikia pamiršti. Maždaug 50–60 procentų prostatos auglių vystosi lėtai.
Jei tyrimas magnetinio rezonanso aparatu neužfiksuoja prostatos vėžio kaip aktyvaus ir plintančio į gretimus organus, gydytojai gali pasiūlyti pacientui aktyvų stebėjimą.
Iš pradžių PSA tyrimas atliekamas kas tris mėnesius, vėliau – kas pusmetį ar dar rečiau. Jei PSA rodiklis nedidėja, po metų taikoma apžiūra ultragarsu, kartojama biopsija.
Tačiau ne visi ligoniai tuo būna patenkinti. „Jeigu atlieki operaciją, ir viskas gerai, manoma, kad pasisekė chirurgui. Jei daug metų stebime prostatos vėžiu sergantį ligonį ir garantuojame jam gyvenimo kokybę, tokio darbo niekas nevadina dideliu laimėjimu“, – teigė A.Ulys.
Tik tuo atveju, jei vėžys yra agresyvus, būtina nedelsiant pradėti gydymą. Kokie netikėtumai laukia paciento pašalinus prostatą?
Gali pasitaikyti dvi komplikacijos. Viena – šlapimo nelaikymas, ištinkantis ne daugiau kaip 3–5 procentus pacientų. Šį negalavimą įmanoma koreguoti dirbtiniu šlapimo pūslės sfinkteriu ar pošlapliniu raiščiu.
Dar viena komplikacija – erekcijos sutrikimai, kurių pasitaiko maždaug 50 procentų pacientų. Taip atsitinka, kai operacijos metu pažeidžiami erekcijos nervai. Tai svarbu jauniems vyrams – nuo to priklauso jų gyvenimo kokybė.
Nors yra atliekamos erekcijos nervus išsaugančios operacijos, negalima jų tausoti, kai liga būna pažengusi.
Tik dešimtadalis prostatos vėžiu sergančiųjų miršta nuo šios ligos. Tai rodo, kad šią ligą galima išgydyti.
Daug gydymo galimybių
Nustatę prostatos vėžį Lietuvos gydytojai gali taikyti šiuos metodus:
aktyvų stebėjimą (iki 50 proc. pacientų galima negyti, o tik stebėti);
atidėti gydymą (mažą ir vidutinę riziką turintiems pacientams įmanoma atidėti operaciją ar spindulių terapiją keliems mėnesiams ar metams);
operaciją (atvirą ar atliekamą laparoskopu);
išorinę spindulių terapiją;
brachiterapiją (mažų dozių terapiją, kai į prostatą įdedama jodo sėklų);
brachiterapiją (didelių dozių terapiją, kai implantuojami iridžio strypai)
hormonų terapiją;
šalčio terapiją (krioterapiją).
