Staiga suprato, kad atėjo metas pasikeisti
Praėjo jau treji metai nuo dienos, kai Kristin Justus Burke suprato, kad kažkas turi pasikeisti. Save pristatanti kaip Jėzaus, sarkazmo, tingios tėvystės ir namų renovacijos mylėtoja, dviejų vaikų mama ir mylinčio vyro žmona suprato, kad tai, kas vyksta, nebegali tęstis.
„Tą rytą nubudau su gergždžiančiu nuo rėkimo balsu, rūkymo sukeltu krūtinės skausmu vien tam, kad pamatyčiau savo sugniuždyto vyro veidą. Tai buvo jo darbo išvyka, kurią aš sugadinau naktį prieš tai visiškai nusigerdama viešbučio kambaryje.
Manau, mano vyras neiškvietė policijos tik todėl, kad nenorėjo, jog jo kolegos sužinotų apie mano problemą. Puikiai pamenu, kaip jaučiausi nubudusi kitą rytą... Tai buvo nepakeliamos gėdos baimės ir slogumo jausmas dėl to, ką pasakiau ir padariau asmeniui, kuris buvo kaltas tik dėl meilės, kurią man jautė.
Buvau pervargusi nuolat atsiprašinėti tų, kuriuos myliu. Pavargusi nekontroliuoti situacijos. Taigi, 2013 birželio 3-oji žymi dieną, kai pasirinkau blaivybę“, – pasakojimą pradėjo Kristin.
Moteris teigia, kad niekuomet nebuvo akivaizdi alkoholikė. Ji niekad neslėpė degtinės butelių, o kiekvieną savaitgalį nesilankė vakarėliuose.
„Nebuvau dažna vakarėlių dalyvė, tačiau, kai juose sudalyvaudavau, alkoholį gerdavau tol, kol prarasdavau sąmonę. Man buvo visiškai nesuprantama alkoholio vartojimo su kompanija (angl. social drinking) sąvoka.
Sakykim, pradėdama ties nuliu, 100 pasiekdavau per neregėtai trumpą laiką ir niekad nesustodavau, kai pasiekdavau ribą. Atrodytų, jog viena naktimi stengiausi „atpirkti“ visus vakarus, praleistus namie. Be viso to, turiu be galo skardų balsą, kuris, man išgėrus, dar labiau traukdavo aplinkinių dėmesį.
Taip pat pasidarydavau agresyvi, priimdavau daug blogų sprendimų pernelyg ilgai negalvodama apie galimas pasekmes“, – patirtimi dalinosi moteris.
Neatitiko tradicinio alkoholizmu sergančio žmogaus portreto
Kristin niekada nemėgo alkoholio skonio, tačiau negalėjo atsisakyti jausmo, kurį jis jai suteikė. Moteris teigė tokiu būdu pabėgdavusi nuo realybės, tačiau pripažino, kad tai darė daug dažniau nei galvojo aplinkiniai.
„Neatitikau visuomenės nusistovėjusios nuostatos, kas yra alkoholikas. Turėjau nuostabią santuoką, du gražius vaikus, puikią karjerą bei platų giminių ir draugų ratą, kurie mane palaikė.
Tiesą pasakius, aš nesivaldžiau gerokai prieš atrasdama alkoholį. Kartą mane teko parsivežti iš koledžo, kuriame buvau įnikusi į narkotikus. Kitą sykį buvau atleista iš darbo, kadangi dėl nuolatinio apsvaigimo dėl vaistų nuo skausmo užmigdavau darbo vietoje.
Ką jau bekalbėti apie kartus, kai mano senieji kolegos turėjo rūpintis, kad man nieko nenutiktų, kadangi elgiausi kaip išprotėjusi arba kai patyriau traukulius dėl blogos vaistų sąveikos“, – prisipažino moteris.
Pasak jos, beveik visi nuo priklausomybės kenčiantys asmenys žino aišku skirtumą tarp „nevartojimo“ ir buvimo blaiviu. Kristin teigia, kad „nevartojama“ yra tarp dozių, kai bet kada galima grįžti prie blogo įpročio. Tuo tarpu, pasirinkus blaivybę, yra pasižadama prie kenksmingų įpročių daugiau nebesugrįžti.
„Atsisakiusi alkoholio nesupratau, ką reiškia būti blaiviai. Maniau, kad galėsiu kartkartėmis išlenkti po taurelę. Visgi, nuvykusi į vakarėlį, kuriame buvo pilstomas škotiškas viskis, pastebėjau, kad man ėmė išsiskirti seilės, o kvapas pasirodė itin gundantis, nors niekada šio gėrimo nemėgau. Tą akimirką pasidarė aišku, kad nebūsiu ta, kuri apsiribos viena taurele.
Blaivybė kiekvienam reiškia ką kitą. Man tai nuskausminamųjų vaistų atsisakymas dėl inkstų infekcijos ir absoliutus susilaikymas nuo alkoholio. Manau, kad tai yra lengviau nei bandyti save sutramdyti po to, kai paragauji to, nuo ko esi priklausomas.
Kartais tai gali būti sunku, tačiau nėra neįmanoma. Tiesą sakant, tereikia išmokti sakyti „ne“. Vieną dieną tai padaryti lengviau, kitą sunkiau, tačiau tai pavyksta visada. Tereikia išmokti problemas spręsti, o ne nuo jų bėgti pakeliant taurelę į orą.
Laimei, aš supratau, kad esant blaiviai yra daug lengviau mėgautis gyvenimu. Vos nustojus bėgti supratau, kad niekur bėgti net ir neturėjau. Viskas tampa paprasčiau, kai laiko nebereikia eikvoti atsiprašinėjant aplinkinių ir mylimų žmonių dėl to, kad juos nuolat įskaudini ar pažemini.
To turėtų pakakti, kad išdrįstumėte pasakyti tą sunkų, tačiau nesudėtingą, „NE“, – visus padrąsino ji.
