„USP Baltics“ iniciatyvai „Sergu atsakingai“ užsakyto tyrimo duomenimis, pusė apklaustųjų per pastaruosius 3 mėn. juto peršalimo simptomus, tačiau iš jų net 75 proc. vis tiek ėjo į darbą. Pasak psichologės Alinos Butkevičienės, įmonėje vyraujantis mikroklimatas ir sergančio artimųjų požiūris gali tapti svarbia priežastimi, lemiančia darbuotojo pasirinkimą, kur sirgti ir kaip sveikti.
„Atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad 82 proc. apklaustųjų nuo 18 m. iki 49 m. ėjo į darbą net jausdami peršalimo simptomus. Didžiąją mūsų visuomenės dalį sudaro kaip tik tokio amžiaus žmonės, taigi, galima teigti, kad visuomenė palaiko tokį elgesį, nes pati nesijaučia tiek saugi, stipri ir sveika, kad pajėgtų elgtis drąsiai ir netoleruoti sergančio kolegos.
Ir čia turime prieštaravimą: visuomenė dažniausiai toleruoja sergantį darbuotoją, tačiau jo kolegos, o jie taip pat yra visuomenės dalis, jį vertina neigiamai – tyrimo rezultatai atskleidžia, kad net 90 proc. darbuotojų pasisakė už tai, kad kolegos sirgdami turėtų nedirbti“, – sako šeimos klinikos „InMedica ALFA“ psichologė-ekspertė A. Butkevičienė.
Anot jos, šį prieštaravimą galima bandyti suprasti per saugumo prizmę: kai darbe sutinkame sergantį kolegą, dažniausiai rodome nepasitenkinimą, jaučiamės nejaukiai šalia kosulio varginamo ir sloguojančio – netenkame saugumo jausmo dėl savo sveikatos ir norime, kad sergantis kolega sveiktų namuose, nekeldamas pavojaus aplinkiniams.
Tačiau, kai susergame patys, dažniausiai einame į darbą, prisigalvoję įvairių priežasčių: privalome dirbti, nes kiti mūsų darbų nenudirbs, ligos simptomai nėra tokie rimti, dėl ligos galiu netekti dalies pajamų, ant manęs pyks vadovas, nebuvimas darbe pakenks mano karjerai ir t.t.
Gali būti ir kitokia situacija, kai atėjęs į darbą susirgęs darbuotojas siekia ne dirbti, o sulaukti kolegų dėmesio, užuojautos ir net pagyrimo už tokį poelgį, gal net pasiūlymų nudirbti jo darbus, nes jis „vargšelis“ serga, bet vistiek dirba. Kaip teigia psichologė, tai iškreiptas būdas patenkinti saugumo ir svarbumo poreikį.
„Darbuotojo apsisprendimą eiti į darbą jam sergant galime suprasti kaip lojalumą įmonei, ištikimybę profesinei veiklai, bet pažvelgus giliau, neįžiūrime darbuotojo atsakomybės už save, savo artimųjų ir kolegų sveikatą. Darbuotojas jaučia atsakomybę dirbti, tačiau nejaučia atsakomybės tinkamai gydytis ir pasveikti. Kiti nenudirbs jo darbų, tačiau ar jis pats gebės savo darbus atlikti kokybiškai, ar darbo našumas išliks nepakitęs, kai jaučiami peršalimo simptomai ir nelengva sukoncentruoti dėmesį į darbinę veiklą?
Taip, baimės jausmas sugadinti santykius su vadovais ar kolegomis čia atrodo įtikinamas – darbuotojas gali bijoti netekti profesinės pagarbos, prieš kolegas ir vadovus pasirodyti silpnas, tačiau iš kur kyla ši baimė? Iš poreikio būti reikalingu, įvertintu, svarbiu, jaustis saugiai net sergant“, – įžvalgomis dalijasi psichologė.
Šiais skubos laikais jaustis saugiai net ir sergant kartais būna neleistina prabanga, tačiau, kai darbuotojas pats sau neleidžia sirgti, jis gali jausti stresą ir likęs namuose. Kai jaučiasi finansiškai stabilus, ramus dėl socialinių garantijų, profesinio pastovumo, kolegų ir vadovų supratingumo, jaučia artimųjų palaikymą, darbuotojas leidžia sau atsakingai bei saugiai sveikti namuose.
Kitu atveju, net ir likęs namuose, jaus diskomfortą ir kaltę, kad kolegoms teks nudirbti jo darbus, kad vadovas bus nepatenkintas, kad kilo grėsmė netekti darbo ar dalies pajamų – tai pirmiausia signalizuoja apie ryšio su artimaisiais stoką ir tarpusavio nesupratimą.
Tyrimas atskleidė paradoksą: nors 91 proc. darbdavių teigė, kad peršalusiems darbuotojams suteikia laisvadienius, dėl to, kad susirgo ir nėjo į darbą, 34 proc. darbuotojų sulaukė pastabų – 7 proc. jų teigė sulaukę priekaištų iš vadovų, iš abiejų – vadovų ir kolegų – 27 proc. Taip, tiesiogiai ir netiesiogiai, darbuotojas jaučia spaudimą ateiti į darbą sirgdamas.
„Sergu atsakingai“ iniciatyva atlikto tyrimo analizė rodo, kad dalinai darbuotojus taip elgtis verčia nusistovėjusios vidinės įmonės taisyklės: pavyzdžiui, daugiau nei 200 darbuotojų turinčiose įmonėse dėl galimo darbuotojų simuliavimo laisvadieniai sergant neskiriami net 40 proc. atvejų, 101–200 darbuotojų – 33 proc., 50–100 darbuotojų – 7 proc., iki 50 darbuotojų – 0 proc.
Pasak psichologės-ekspertės Alinos Butkevičienės, teigiamas, pozityvus, saugus mikroklimatas skatina darbuotojo atsakomybės jausmo augimą – pirmiausia, atsakomybės už save. Tinkamas mikroklimatas dažnai net per atstumą teigiamai psichologiškai veikia namuose sergantį darbuotoją – jis linkęs kuo greičiau pasveikti bei grįžti į darbo vietą, kur jaučiasi reikalingas ir saugus.
Neigiamas, negatyvus, nesaugus mikroklimatas skatina darbuotojo atsakomybės jausmo žlugimą, gali sukelti daug baimių, ypač, kai darbdavys nuolat transliuoja, kad jis yra pakeičiamas, kad tokių kaip jis yra daug, kad jis niekur kitur nebus reikalingas. Po ilgametės darbinės patirties tokiose įmonėse darbuotojas dažnai pasijunta menkavertis, nereikalingas ir stengiasi išsilaikyti bent šiame darbe, net jei tenka dirbti susirgus.
