„Kita vertus, mano gyvenimas net įdomesnis nei kai kurių stiprių ir sveikų žmonių“, – šypteli moteris.
Ugnės mama nedvejodama pasiryžo vieną savo inkstą atiduoti dukteriai – nuo šios Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų nefrologo profesoriaus Balio Dainio atliktos operacijos praėjo 32 metai.
Vilnietė dėkinga šiam gydytojui, kad pavyko išvengti mirties. Ji gali apkabinti ir abu savo tėvus, triskart jai dovanojusius gyvybę, – ir tai visiems jiems yra geriausia dovana.
U.Šakūnienė primena, kad sveikas žmogus puikiai išsiverčia su vienu inkstu. Tai rodo ir jos tėvų pavyzdys, Ugnės mamai jau 70 metų, o tėvui – 71 metai. Abu jie po vieną inkstą padovanojo savo dukteriai Ugnei.
„Nežinau, kodėl taip yra. Pagal tai, kiek Lietuvoje iš gyvo donoro persodinama inkstų, esame vieni paskutiniųjų Europoje. Pernai tokių atvejų šalyje buvo vos 9, nors anksčiau – tokių operacijų gydytojai atlikdavo daugiau kaip 20“, – apgailestavo ji.
Savo patirtimi U.Šakūnienė dalijasi vadovaudama asociacijai „Gyvastis“, vienijančiai žmones, kuriems yra persodinta širdis, inkstai, kepenys, plaučiai arba dar laukiantiems donoro organo.
Viskas prasidėjo nuo gripo
Moteriai buvo vienuolika, kai ji susirgo gripu. 1978-ųjų gripo virusas pakirto nemažai žmonių. Ugnei taip pat teko pasigalynėti su liga.
O kai gripas ėmė trauktis, mergaitės kūnas ėmė tinti.
„Nesupratau, kas darosi – patino paakiai, sutino kojų, rankų pirštai. Vienam šeimos narių šovė mintis, kad kažkas negerai su inkstais“, – prisimena U.Šakūnienė.
Mergaitė atsidūrė ligoninėje. Čia paaiškėjo – inkstų veiklos nepakankamumas. Toks ūmus ir grėsmingas, kad Ugnės gyvybė pakibo ant plauko. Medikai atvirai abejojo, ar ji gyvens.
Anuomet vaikai dėl inkstų nepakankamumo nebuvo gydomi, todėl Ugnė buvo pervežta į suaugusiųjų ligoninę. Nors ir būta nemažai abejonių dėl mergaitės gyvybės, išgelbėti ją pavyko.
Be vaistų neištverdavo nė dienos
Dar keletą metų Ugnė gyveno turėdama savo inkstus, bet kasdieniu jos palydovu tapo vaistai.
„Inkstai dar dirbo, bet nepakankamai. Dėl to būdavo žemesnis hemoglobinas, greičiau pavargdavau.
Tad natūralu, kad aš nuolat jausdavausi silpnesnė, tekdavo dažnai gultis į ligoninę, praleidinėti pamokas“, – pasakoja vilnietė.
Prireikė kraujo valymo procedūros
Sulaukus šešiolikos, Ugnės inkstai nustojo veikę. Buvo pradėta speciali kraujo valymo procedūra – dializė. Jos metu prijungiamas dirbtinis inkstas – taip išvalomas kraujas.
Ugnei ir vėl pasisekė – tuomet šios procedūros būdavo atliekamos ne visiems, tik tiems, kuriems, kaip medikai tikėjosi, bus galima persodinti inkstą. Kiti ligoniai būdavo pasmerkti.
Nors dializė būdavo atliekama du kartus per savaitę, Ugnė gyveno ligoninėje – anuomet dirbtinės kraujo valymo procedūros būdavo tokios sudėtingos ir sunkiai ištveriamos, kad visa diena iškrisdavo iš gyvenimo.
Ugnė sunkiai paeidavo ir prieš procedūrą, ir po jos. Jos būklė sparčiai blogėjo.
Motinos dovanotas inkstas veikė 6 metus
1984 metais Ugnei persodinus motinos inkstą, džiaugtis dar buvo anksti. Organizmas į svetimą organą reagavo audringai – išsivystė atmetimo reakcija, dėl kurios inkstas net įplyšo.
Profesorius B.Dainys sugebėjo jį išsaugoti neatvėręs pilvo – savo rankomis užčiuopė ir laikė inkstą suspaustą, kad neplūstų kraujas. Taip sėdėjo kelias valandas, kol pavyko sustabdyti kraujavimą.
Medikai ir toliau balansavo tarsi ant peilio ašmenų: turėjo pernelyg nenuslopinti imuniteto, kad pacientės nepražudytų menkiausia infekcija, ir kartu turėjo neleisti organizmui atmesti inksto, nes dializė būtų neįmanoma. Tai reikštų vienintelį dalyką – pralaimėjimą.
Viskas puikiai klojosi šešerius metus – tais laikais žmogui, gyvenančiam su svetimu organu, tai buvo ilgas laikotarpis, nes nebuvo šiuolaikinių imunosupresantų.
Kai ėmė strigti persodinto inksto veikla, Ugnės būklė sparčiai blogėjo. Šį laiką ji mena tik iš kitų pasakojimų. „Aš tuomet nebegalėjau pati priimti sprendimų. Aš merdėjau“, – pasakojo ji.
Antrą kartą buvo įsodintas tėvo inkstas
Vėl iniciatyvos ėmėsi jos mama – paklausė profesoriaus B.Dainio, ar būtų galima persodinti tėvo inkstą, nors jo ir dukters kraujo rezusas nesutampa.
1990 metais profesorius B. Dainys ėmėsi operacijos.
Jau 26 metai, kai jos gyvybę palaiko tėvo inkstas. U.Šakūnienė – vienas ilgiausiai Lietuvoje gyvenančių žmonių po dviejų inkstų persodinimo. Pridėjus dar 6 metus, kai veikė persodintas jos motinos inkstas, net 32 metus Ugnė gyvena, dėkodama abiem tėvams už neįkainojamą dovaną.
„Galiu tvirtai pasakyti – persodinus inkstą galima gyventi visavertį gyvenimą. Žinoma, tenka nuolat slopinti imunitetą, dėl to reikia saugotis ligų, dažniau kimba infekcijos, kurios sveikiems žmonėms pavojaus nekelia.
Dėl to atsiranda įvairiausių problemų, bet toks gyvenimas. Aš gyvenu – papildomai gavau daugiau nei tris dešimtis metų“, – kalba U.Šakūnienė.
Dabar visą savo laiką ir dėmesį ji skiria daugiau nei tūkstančiui asociacijos „Gyvastis“ narių, gyvenančių po širdies, inksto, plaučių ar kepenų persodinimo, tokios operacijos dar tik laukiančių, dializuojamų.
