„Būtų daug lengviau ir paprasčiau, jei žmonės ŽIV priimtų tiesiog kaip lėtinę ligą, puikiai kontroliuojamą vaistais. Deja, net ir šiandien, nors situacija visiškai kitokia, nei buvo prieš kelis dešimtmečius, pirmoji mintis, žybtelėjanti galvoje, sužinojus apie teigiamą ŽIV testą, yra „turbūt greitai mirsiu“, – sako Ruslanas.
Nuo „kodėl man?“ iki atsakomybės visuomenei
„Sužinojus, kad esi užsikrėtęs ŽIV, kyla daugybė klausimų. Tiesą sakant, pagrindiniai du klausimai: „Kodėl tai nutiko būtent man?“ ir „Ką dabar daryti“, kyla visiems, nesvarbu, apie kokią ligą sužinai. Tačiau, kai matai teigiamą ŽIV testo rezultatą, situacija kiek sudėtingesnė, nes rūpi sužinoti, kas ir kada, kokiu būdu tave užkrėtė. Atsiranda neigimas, nenoras pripažinti, kad galbūt tai tavo artimas žmogus, kuris greičiausiai ir pats nežino, kad yra užsikrėtęs...“, – sunkia pradžia sužinojus diagnozę dalijasi Ruslanas.
Konsultanto teigimu, sulaukęs laiško ar skambučio iš pagalbos ieškančio žmogaus, visų pirma tiesiog išklauso. „Patarinėti, moralizuoti nėra mano tikslas. Noriu, kad žmogus pats susivoktų, apsvarstytų savo gyvenimą ir imtųsi pokyčių. Nes ŽIV diagnozė būtent tai ir sako: metas pokyčiams. Šie pokyčiai daugiausiai apima gyvenimo būdą: reikia reguliariai lankytis pas gydytojus, atsisakyti žalingų įpročių, stiprinti imunitetą, vengti streso, sveikai maitintis, sportuoti...
Atsiranda atsakomybė ir prieš visuomenę: ŽIV yra užkrečiama liga ir kiekvienas infekuotas žmogus privalo pasirūpinti, kad neužkrėstų kitų“, – sako Ruslanas. Tačiau prie visko prieinama pamažu. Anot konsultanto, su žmogumi bendrauti tenka ne vienerius metus, kol jis susigyvena su diagnoze ir įsisąmonina, kad, įdėjęs pastangų, gali nugyventi ilgą ir gražų gyvenimą. Pačiam Ruslanui tam prireikė maždaug trejų metų.
„Pamenu, po diagnozės bijojau net namo grįžti, kad neužsikrėstų mano šeima, – dabar šypsosi Ruslanas. – Džiaugiuosi, kad visuomenė vis daugiau žino apie ŽIV, ir žino ne mitų, o tikrų faktų, pavyzdžiui, kad saugu su užsikrėtusiais žmonėmis dalintis butu, tualetu, lova, plaukioti viename baseine ir panašiai“.
Naujas gydymas prieinamas kiekvienam
„Didžioji dalis laiškus man rašančių žmonių domisi, kur galėtų sulaukti profesionalios medicinos pagalbos. Žinoma, yra ir tokių, kurie nuogąstauja, kad apsilankę pas medikus bus „pažymėti“, apie jų ligą sužinos šeima, darbdaviai ir pan. Juos stengiuosi nuraminti, kad iš tiesų niekam, išskyrus juos pačius, jų sveikata neturėtų rūpėti – ir dažniausiai nerūpi. Net jei dalis žmonių nusigręžia, jie būtų atsukę nugarą ir bet kuriai kitai nelaimei nutikus. Na, o nesikreipti į medikus yra tiesiog neprotinga, ypač dabar, kai mums gyvybiškai svarbūs pažangiausi vaistai yra kompensuojami valstybės“, – sako Ruslanas.
Amerikoje atliktas tyrimas START parodė, kad kuo anksčiau žmogus bus pradėtas gydyti, tuo geresni rezultatai laukia: nors ŽIV nėra išgydomas, tačiau tinkamai laikantis gydytojo nurodymų ir vartojant naujus pažangius antiretrovirusinius vaistus (ARV), virusu užsikrėtę žmonės gali gyventi visavertį gyvenimą tiek pat ilgai, kaip ir sveikieji. Yra paskaičiuota, kad dvidešimtmečiui, infekuotam ŽIV ir vartojančiam ARV, tikimybė išgyventi kasmet ilgėja. 2000–2002 metais jis galėjo tikėtis išgyventi dar 8-erius metus; 2003–2006-aisiais – dar 36-erius; 2006–2007-aisiais – dar 51-erius; 2010-aisiais – dar 55-erius, o netolimoje ateityje – dar 60 metų.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro 2015 m. duomenimis, šiuo metu Lietuvoje nustatyta 2519 ŽIV infekuotų asmenų, iš kurių dauguma (80 proc.) – vyrai, 20 proc. – moterys. Visiems jiems gydymas ARV yra visiškai nemokamas – Valstybinė ligonių kasa šiuos vaistus kompensuoja 100 proc..
