Pas urologą – profilaktiškai bent kas dvejus metus
Gerybinė prostatos hiperplazija yra neišvengiama. Nuo 50 metų jos rizika atitinka 50 procentų. „Kuo metų daugiau – tuo rizika didesnė. Ko gera, galima teigti, kad visi šimtamečiai turi išvešėjusią prostatą“, – pasakoja M. Manikas.
Dažniausiai šlapinimosi sutrikimai vyrams su amžiumi atsiranda palaipsniui. Vyrai pastebi, kad susilpnėja šlapimo srovė, pradėti šlapintis tampa sunkiau, naktį tenka net keletą kartų keltis šlapintis.
Tokiems vyrams gali kartotis šlapimo takų infekcijos, vystytis inkstų funkcijos nepakankamumas. Kartais vyrai neatkreipia dėmesio į tokius pokyčius, o vėliau, peršalus ar po alkoholinių gėrimų vartojimo, patenka į gydymo įstaigą dėl ūmaus šlapimo susilaikymo. Tada net stanginantis nepavyksta pasišlapinti, atsiranda stiprūs skausmai pilvo apačioje. Ilgiau užtrukus lėtiniam šlapimo susilaikymui yra didesnis infekcijos pavojus.
Tad kuo dažniau vyras lankosi pas specialistą profilaktiškai, tuo greičiau prostatos išvešėjimas diagnozuojamas ir paprasčiau jį pažaboti. Nuo 2006 metų Lietuvoje vykdoma valstybinė priešinės liaukos vėžio prevencijos programa, finansuojama Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis.
Programa skirta vyrų nuo 50 iki 75 metų amžiaus ir vyrų nuo 45 metų, kurių tėvai ar broliai yra sirgę prostatos vėžiu, susirgimų prevencijai. Tuo pačiu matomas ir gerybinis prostatos išvešėjimas. Programos priemonės taikomos vieną kartą per dvejus metus, tačiau, anot gydytojo urologo M. Maniko, to ne visuomet pakanka.
„Kai kur užsienyje paisoma praktikos, kai profilaktinį tyrimą dėl gerybinio prostatos išvešėjimo vyrai atlieka jau nuo keturiasdešimties ir pas urologą lankosi vieną kartą per metus. Todėl ir aš rekomenduočiau tokių metų prostatą tikrintis bent kas dvejus metus, nuo penkiasdešimties – kasmet. Susirgimo atveju – kas pusmetį“, – akcentuoja gydytojas urologas.
Kalbant apie šį susirgimą profilaktikos praktiškai nėra, nes jį dažniausiai lemia genetika, hormonų balansas. „Pavyzdžiui, jei tavo tėtis ar senelis turėjo problemų dėl prostatos, tikėtina, kad jų turėsi ir tu. Tad teoriškai, jei giminėje buvo toks susirgimas, dėl jo vertėtų pradėti tikrintis anksčiau“, – pataria M. Manikas.
Specialistas sutinka, kad nors apie gerybinę prostatos hiperplaziją informacijos apstu, neretai į urologo kabinetą vyrai užsuka tik pastūmėti artimų moterų.
Visi tyrimai tą pačią dieną
Kalbant apie gerybinės prostatos hiperplazijos gydymą, pirmiausia, žinoma, svarbi ligos diagnostika. „Objektyvizuoti šį susirgimą padeda vadinamoji Tarptautinė prostatos simptomų skalė. Pacientas atsako į kelis klausimus, įvertindamas tam tikrų sveikatos sutrikimų dažnį. Atsižvelgiant į suskaičiuotą simptomų kiekį, diagnozuojamas mažas, vidutinis arba sunkus šlapinimosi sutrikimo laipsnis. Gydyti pradėti reikia nuo vidutinio“, – paaiškina M. Manikas.
Padidėjusi prostata apčiuopiama pirštu per tiesiąją žarną. Kitaip tariant, atliekamas vadinamas rektalinis tyrimas. Taip nustatomas apytikris prostatos dydis, forma. Detaliau prostata įvertinama echoskopijos metu: nustatomas šlapimo kiekis, liekantis šlapimo pūslėje pasišlapinus. Atliekamas ir kraujo tyrimas. Prostatos išvešėjimui nustatyti, taip pat atmesti prostatos vėžio tikimybę šių tyrimų dažniausiai užtenka.
Jei prostata išvešėjusi vidutiniškai, imamasi medikamentinio gydymo, jei išvešėjimas didelis – svarstoma ir apie chirurginį. Gydytojas urologas pastebi, kad „Kardiolitos“ klinikose vyrams patogu tai, jog savo prostata šie gali pasirūpinti per vieną dieną. Atlikti būtinus tyrimus ryte, o vakare jau žinoti tikslią diagnozę ir koks gydymas reikalingas. Jei paaiškėjo, kad vaistais kovoti su prostatos hiperplazija per vėlu, čia pat įsikūrusiame stacionare planuojama operacija.
Nepaisant to, kad šiam susirgimui gydyti atsiranda vis naujesnių medikamentų, chirurginio gydymo pozicijos vis tiek išlieka stiprios. Tiesa, gydytojas urologas M. Manikas ragina nepamiršti, kad profilaktiniai patikrinimai padeda anksčiau pradėti gydymą ir taip išvengti blogėjančios gyvenimo kokybės, o kai kuriais atvejais ir chirurginės intervencijos.
