Keturių vaikų mama rado neįprastą būdą kovoti su genetine liga

Genuose slypėjusi liga Irmą užklupo neatsitiktinai. „Yra posakis – netampyk miegančio liūto už ūsų, o aš patąsiau, ir stipriai“, – prisipažino moteris.

Buvo metas, kai dėl visų nesėkmių ji kaltino tariamą antsvorį ir save tiesiog kankino. Buvo tokių etapų, kai dvi savaites nevalgydavo nieko, tik gerdavo vandenį ir nesaldintą arbatą. Bet prarasti kilogramai grįždavo labai greitai ir net su kaupu, o problemos likdavo.

„Visoms moterims, kurios mano, jog tikrasis gyvenimas prasidės tada, kai jos atsikratys nereikalingų 5 ar 10 kilogramų, noriu pasakyti, kad antrą kartą ištekėjau ir dar 3 dukras pagimdžiau taip ir nenumetusi svorio, bet jau būdama plika, o mano vyras už mane jaunesnis 11 metų.

Mūsų grožis – ne kilogramai ir ne plaukai, o pasitikėjimas savimi, savo vertės žinojimas, požiūris į save ir gebėjimas save mylėti tokias, kokios esame“, – įsitikinusi I.Kaselienė.

Nors liga nemaloni, bet ne mirtina – taip Irma apibūdino ją užklupusius sveikatos sutrikimus.

„Tai nėra skausmingas ar chemoterapijos sukeltas simptomas, nes savo ligos aš paprasčiausiai nejaučiu. Tai toks keistas sutrikimas, kurį perpratau ne iš karto.

Maždaug prieš 15 metų man ėmė slinkti plaukai – tiesiog akyse. Jų liko vis mažiau, o po kurio laiko pamačiau, kad plaukų nebeturiu ir niekur nebegaliu eiti neprisidengusi jau beveik plikos galvos“, – prisimena Irma.

Gydytojai tuomet taip pat negalėjo paaiškinti, kas jai atsitiko. Nors moteris atliko įvairiausius tyrimus, galiausiai atsakymą aptiko internete.

„Mano liga – autoimuninės sistemos sutrikimas, kai mano pačios imunitetas viso kūno plaukų svogūnėlius atpažįsta kaip svetimkūnius ir juos naikina“, – sakė Irma.

Tik, skirtingai negu kitos moterys, ji nenori slėptis po perukais ar skarelėmis. Irma atrado kitą būdą – tatuiruotes.

Tiesa, iš pradžių išbandė ir daugelį kitų būdų.

„Niekam nereikia aiškinti, ką reiškia moteriai netekti plaukų, todėl dariau viską, ką tik kas nors siūlė. Tepiau, tryniau, masažavau ir su medumi, ir su alavijais, ir su visokiais vaistininkų bei liaudies medicinos rekomenduojamais tepalais.

Gydytojai taip pat siūlė išeitį – kas mėnesį į galvos odą kas centimetrą leisti kažkokius vaistus, dėl kurių ataugtų plaukai, panašūs į pūkelius. Bet šis variantas atkrito iš karto, nes vienos procedūros kaina buvo didesnė už mano tuometį atlyginimą, o aš dar ir pirmąją dukrą viena auginau“, – sakė Irma.

Jai siūlė ir kaitinti galvą, ir šaldyti azotu, bet vidinė nuojauta kuždėjo – nieko gera nebus. Savo pasirinkimą moteris paaiškino paprastai: „Rankose turėjau tyrimų lapą, kuriame aiškiai buvo parašyta, kad mano plaukų svogūnėliai negyvi.

Taigi liko vienintelė išeitis – gydyti ne plaukus, o savo sielą, kuri pamažu grimzdo į neviltį ir susigūžusi traukėsi nuo viso pasaulio į atokiausią kamputį.“

Pradžioje moteris bandė gydyti sielą slėpdamasi po perukais. Juos reikėjo pirkti kas mėnesį, nes labai greitai susidėvėdavo, o kainuodavo nemažai. Skirtingai nei kai kuriose užsienio šalyse, šia liga sergantiems žmonėms Lietuvoje perukai nėra kompensuojami.

„Išleidau krūvą pinigų, bet tai neatsipirko, nes mane vis persekiojo baimė, kad perukas gali nukristi. Be to, su juo nepatogu, karšta, dirbtinio pluošto plaukai alergizuoja veidą. Neapsikentusi perukus pradėjau keisti skarelėmis, bet tada buvau palydima gailestingų žvilgsnių“, – prisimena Irma.

Kai kurios vyresnio amžiaus moterys tuomet netgi atvirai ją apkabindavo ir linkėdavo sveikatos manydamos, kad Irma serga vėžiu ir plaukų neturi dėl chemoterapijos.

Mėginimas slėptis truko daugiau nei dešimtmetį. Per tą laiką ji ėmė suvokti, kad laisva ir laiminga jausis tik tuomet, kai pati sau ir visam pasauliui garsiai pasakys, jog yra plika ir tame nėra nieko bloga. Ir ne tik pasakys, bet ir parodys.

Mintys apie tatuiruotes buvo atklydusios ne kartą, bet tik kaip pokštas, savęs guodimas ar linksminimas, o ne reali išeitis.

„Prisimenu, juokavau, kad visą galvą išsitatuiruosiu klausimais „Ko žiūrite?“. Vėliau svarsčiau, kad būtų smagu savo pliką galvą paaukoti Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ fragmentams. ž Ko gero, tos linksmos vizijos ir buvo dabartinio sprendimo užuomazga“, – pasakojo Irma.

Paskutinę dalelę į šią apmąstymų grandinę įkabino vyro brolis Vytautas, juokais kaip išeitį tatuiruotes siūlęs savo žmonai, kuriai po pirmagimės labai slinko plaukai.

„Jam tai buvo pokštas, o man – išeitis. Nuo to momento mintys apie tatuiruotes neapleido nė minutei. Liko tik rasti meistrą“, – sakė moteris.

Meistro paieška tapo svarbiausiu tikslu. „Ieškojau geriausio salono ir paties geriausio meistro. Dėl tatuiruočių įvairovės, piešinių stilistikos tas pasirinkimas nėra paprastas. Galiausiai mano pasitikėjimą pelnė Vilniuje įsikūręs „Eddy Tattoo“ salonas ir jo meistras Egidijus Perminovas.

Jis ne tik profesionalus meistras, bet ir puikus žmogus: brandus, gyvenimo užgrūdintas, turintis didelę šios srities patirtį, žinantis savo vertę, o svarbiausia – sugebantis pajusti kliento poreikį“, – gerų žodžių draugu tapusiam tatuiruočių meistrui negailėjo Irma.

Pirmas susitikimas su juo buvo labai trumpas ir gana šaltas, tačiau ją užkabino. „Mano nuomone, itin stiprūs savo srities specialistai nesistengia įtikti. Man tepasakė, kad bus brangu, užtruks ilgai, bus skausminga ir liks visam gyvenimui.

Bet aš pati jau kurį laiką sau kartojau, kad gali mane ir kirviu tatuiruoti – iškęsiu, nes 15 metų būti be plaukų daug baisiau, nei fizinis skausmas, kurį man žadėjo“, – pasakojo Irma.

Pagal išsilavinimą Irma yra lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, todėl, kaip tikino, savaime suprantama, kad jos aplinkoje tatuiruotų nebuvo.

Tik kartą pooperacinį randą tatuiruote uždengė pusseserė. Irmai tai pasirodė labai gražu. Vyro aplinkoje tatuiruotų žmonių taip pat nebuvo. Pastaruoju metu jų jau daugėja. Piešiniais pasipuošusi ne tik Irma, bet ir jos vyro jauniausia sesuo.

„Įžengti į kitą – tatuiruojančių ir besitatuiruojančiųjų – pasaulį nebuvo lengva. Tačiau dabar drąsiai galiu pasakyti, kad tai paprasti, pakantūs, geranoriški ir kūrybingi žmonės.

Manau, nesuklysiu sakydama, kad tatuiruotės dabar išgyvena aukso amžių. Pagaliau pradeda blėsti senasis požiūris, kad tatuiruotės – tik nusikalstamo pasaulio asmenų skiriamieji ženklai. Kaskart salone matau, kad tatuiruotis ateina ne tik jauni, bet ir brandūs, išsilavinę žmonės, o gatvėse akį džiugina vis gražesnės ir kokybiškiau atliktos kūno puošmenos“, – tikino Irma.

Bet Irma ir nesiekia pakeisti kieno nors požiūrio į tatuiruotes. Jos tikslas visiškai kitoks: „Kalbu tiems žmonėms, kurie turi panašią problemą ir nori ją išspręsti, ieško būdų, kaip savo trūkumus paversti privalumais. Vienintelis pavojus, kurį atradau, – netinkama priežiūra ir dėl to kylančios problemos. Žinoma, labai svarbu pasirinkti saloną, kuriame viskas atliekama steriliai.“

Kiekvienas meistras duoda išsamią priežiūros atmintinę, kurios paraidžiui laikantis nieko bloga atsitikti negali. Negana to, domėdamasi tatuiruočių kultūra Irma atrado, kad tatuiruotės yra mediciniškai patikrinta mūsų protėvių terapijos priemonė.

Irmos apsisprendimą pasipuošti tatuiruotėmis palaikė ir vyras, nors pats jų neturi. Tik paklausė, ar tikrai ji to nori, nes ir taip jam yra gerai.

„O aš žinojau, kad taip daugiau nebegaliu. Tatuiruotės buvo nauja pradžia“, -- sakė Irma. Po pirmos tatuiruotės jos mažoji dukrytė Onelė liepė eiti praustis manydama, kad mama išsitepė galvą. Tačiau dabar dukra džiaugiasi, kad ant mamos kairės rankos nupiešta jos mažytė rankelė. Vyriausioji iš vėlyvojo trejetuko – Ūla – nuolat teiraujasi, kas bus, jei mama tatuiruočių nebenorės.

Būti kitokiai Irmai nėra lengva, bet ji nesibaimina, jei vieną dieną ir jos vaikai užsimanytų pasipuošti tatuiruotėmis.

„Tik draudžiamas vaisius saldus. O mano dukroms tatuiruotės – kasdienybė. Jos mato ne tik rezultatą, bet ir kasdienį priežiūros procesą. Joms tai niekada nebebus saldi siekiamybė. O jei vis dėlto panorės, prašau, bet tik tada, kai kūnas ir protas bus visiškai subrendę“, – paaiškino Irma.

Moteris neslėpė – ją užklupusi liga ilgainiui sukėlė depresiją. „Mane išgelbėjo nauja šeima. Vyras priėmė tokią, kokia esu. Viena po kitos gimė trys dukros, todėl nebebuvo laiko galvoti, graži aš ar nelabai, reikia man tų plaukų ar ir be jų gerai“, – sakė I.Kaselienė.

Tad daug kam gali kilti klausimas, kodėl ji pradėjo tatuiruotis. Irma papasakojo vieną įvykį, lėmusį jos pasirinkimą.

Kartą savaitgalį ji pabudo anksti. Didelė šeima dar miegojo, todėl moteris turėjo malonią progą dar su naktiniais viena ir visiškoje namų tyloje išgerti rytinės kavos puodelį.

Stovėjo ji prie virtuvės lango ir grožėjosi bundančia vasaros gamta. Staiga iš už kampo pasirodė keletas mergaičių su šuniukais.

„Ir tiesiog akimirksniu su visa savo kava aš atsitūpiau, pasislėpdama už spintelių. Ar galite įsivaizduoti? Juk aš niekam nieko bloga nepadariau, o savo namuose pradėjau slapstytis“, – skaudų potyrį prisimena Irma.

Nustoti slėptis ji nusprendė ne tik dėl savęs, bet pirmiausia dėl savo šeimos.

„Juk turiu vyrą, tris mažus vaikus ir suaugusią dukrą. Nenorėjau, kad aplinkiniai badytų pirštais ir sakytų, jog jų mama vaikšto kaip zombis. Tuomet ir supratau, kad privalau rasti išeitį, kuri leistų man būti laimingai ne tik už užrakintų namų durų, bet visur eiti iškelta galva.

Supratau, kad niekur nepasislėpsiu ir nepabėgsiu, nes jeigu negaliu būti laiminga ir laisva, negaliu to suteikti ir savo šeimai“, – tikino moteris.

Ji išmoko vertinti save, tik nežino, ar tai lėmė išgyvenimai, ar branda.

„Aš dar niekada nebuvau tokia laiminga, kokia esu dabar. Dažnai moterys bijo pasenti, būti negražios, nemylimos. Mielosios, nuo 40-ies gyvenimas tik prasideda!

Jaunystėje nesame tokios laisvos, vis galvojame, ką apie mus pasakys kiti. Dabar man kitų nuomonė nebesvarbi.

Be to, šiemet aš vėl turėjau vasarą, nes pagaliau nusiėmusi perukus ir skaras vėl galėjau maudytis ir džiaugtis saule. Po 15 metų pertraukos tai buvo nepakartojama“, – džiaugsmo neslėpė Irma.