„Žmogui truputį buvo negera, jį papykino, jam susvaigo galva, po to jo būklė pagerėjo, jis jaučiasi gerai, galvoja, kad pasveiko, o iš tikrųjų tuo metu jam griūna kepenys. Dar po paros paaiškėja, kad jis pagelto, kad jam – kepenų nekrozė, tiesiog viskas gali baigtis ir mirtimi. Tai, kad ligonio būklė gera, dar nereiškia, kad gerai baigsis“, – LRT RADIJUI teigia J. Šurkus.
Jis pažymi, kad apsinuodijusiam žmogui, per vėlai besikreipusiam į toksikologą, ir gydymas gali būti pavėluotas. Anot gydytojo, ilgiausiai galima delsti 15 valandų. „Jei žmogus kreipiasi po paros ar dviejų, gydymas būna skirtas palengvinti kančias, o ar jis pasveiks, ar nepasveiks, jau beveik nepriklauso nuo medikų“, – tvirtina specialistas.
– Su kokiomis vaistų vartojimo klaidomis susiduriate?
– Žmonės vartoja vaistus nereguliariai, nesusipažįsta nei su vaistais, nei su jų dozėmis. Kartais paima tą patį vaistą, neapsižiūri, kad tabletėje gali būti dešimt kartų didesnė dozė. O kartais jie tiesiog skaito lapelius ir ieško priekabių. Pavyzdžiui, perskaito visas įmanomas nepageidaujamas reakcijas ir vaistų tiesiog nevartoja. Taip gali susižaloti sveikatą.
Esu matęs tokių pacientų: gavo gydymą dėl sunkios ligos, jiems išrašė trejus–ketverius vaistus, bet jie paskaitė informacinius lapelius ir vaistų išvis nevartojo. Liga progresavo, žala sveikatai buvo didžiulė.
– Žmonės skaito ne kaip vartoti, bet šalutinį poveikį?
– Kiekvienas vaistas turi šalutinį poveikį. Firmos, kurios atlieka vaistų bandymus, privalo surašyti visus nepageidaujamus reiškinius. Vieni nepageidaujami reiškiniai yra dažni, kiti – reti. Paprastai sunkūs reiškiniai būna retai. Netgi tokie reiškiniai, kurie visame pasaulyje galbūt buvo vieną kitą kartą, turi būti įrašomi į lapelį. Jei kiekvienas vaistas būtų toks pavojingas ir turėtų tiek reakcijų, kiek surašyta, tai nė vieno vaisto nebūtų galima vartoti. Tiesiog noriu pasakyti, kad vieni žmonės visai nesidomi, o kiti domisi per daug ir ne taip, kaip reikėtų.
– Esate toksikologas, žinote grėsmes medikamentų, kurie yra vartojami ne taip, pasirenkamos netinkamos jų dermės. Kokia būtų Jūsų nuomonė apie savigydą?
– Mano nuomonė apie tai yra bloga. Manau, kad kiekvienas žmogus turi daryti tai, ką jis moka. Mano manymu, Lietuvoje visi žmonės moka tris dalykus: gydyti ligas, treniruoti krepšinio komandą ir auklėti svetimus vaikus. Bet manau, kad gydyti turėtų tie, kurių darbas yra gydyti.
Kai žmonės užsiima savigyda, matau kelias problemas. Viena problema yra ta, kad žmonės vartoja vaistus, kuriuos lengva perdozuoti. Yra vaistų, kurių gydomosios dozės ir nuodingos dozės nelabai skiriasi. Žmogus, kuris yra ne specialistas, gali vartoti per didelę dozę. Būna vaistų, kurie būna tokie patys, tačiau kitokiu pavadinimu. Man yra tekę susidurti su paciente, kuri, nenorėdama perdozuoti vaisto, vartojo penkis skirtingus vaistus, ir visi tie skirtingi vaistai buvo tas pats vaistas.
Antra problema – žmonės kartais patys vartoja antibiotikus. Jei žmogus pats ima antibiotiką, nežinodamas, kokia infekcija, nežinodamas, ar veikia, labai galimas daiktas, kad jis nepagydys savo ligos. Jis gali užmušti savyje ir gerą mikroflorą, kuri apsaugo nuo ligų. Iš kitos pusės, kitąkart, kai susirgs, gali būti taip, kad nebus reikalo jo gydyti, nes antibiotikai neveiks jo mikroorganizmo.
Dar, tarp kitko, būna pacientų, kurie gydosi patys – susinervinau, kaimynas vartoja vaistus nuo nervų, reikia ir man pabandyti. Tokių pacientų esu matęs nemažai, jie vartoja kitų vaistus. Bet juk vieni kaimynų vaistai gali būti skirti nuotaikai pagerinti, kiti – nuotaikai prislopinti. Turi būti griežtos indikacijos.
– Minėjote, kad negalėtumėte nurodyti, kokios vaisto dozės yra nuodingos. Ką turėjote galvoje?
– Lietuvoje yra santykinai nemažai žmonių, kurie žudosi. Informacija apie medžiagos nuodingas dozes tiesiog labai palengvina kelią. Ir nebūtinai kalbant apie vaistus.
Buvo tokia situacija prieš kažkiek metų, kai Gariūnuose pasipylė nuodingi chemikalai. Mes jau maždaug dešimt metų nebuvo fiksavę apsinuodijimo tais chemikalais. Po to, kai apie tai buvo parodyta per televiziją ir visi laikraščiai parašė, kad yra toks chemikalas, pasirodė, kad žmonės dar turi jo atsargų – vienas, kitas, trečias savižudis. Tų savižudžių buvo Vilniuje, Kaune. Žmonės paprasčiausiai buvo pamiršę, kad yra tokia nuodinga medžiaga. [...] kartais kai kurių vaistų, ypač – nereceptinių, nuodingos dozės yra nedidelės.
– Kokios yra vaistų perdozavimo bėdos?
– Gali būti labai įvairių situacijų, kai jau žmonės gydosi vaistais ir ypač – gydosi netvarkingai. Kartais yra labai sudėtinga atskirti, kur yra perdozavimas, o kur – nepageidaujamos reakcijos. Nuo vienų vaistų gali sutrikti virškinimas, atsirasti pykinimas, vėmimas, viduriavimas. Kiti vaistai slopina sąmonę ir sukelia psichikos sutrikimus. Bet kokiu atveju, jei žmogus gydosi (ar tvarkingai, ar nelabai tvarkingai), jei atsirado kokių nors simptomų, kurių nebuvo anksčiau, kažkas atsitiko ne taip, blogėja ligos būklė, jis turėtų tiesiog kreiptis į gydytojus. Jis turi kreiptis į savo gydytoją. Jei situacija darosi grėsminga, o į savo gydytoją žmogus kreiptis negali, jis turi kreiptis į artimiausios ligoninės priėmimo skyrių. Be to, dar yra tokia institucija, kaip Apsinuodijimo informacijos biuras. Kai kyla abejonių, žmonės gali ir ten paskambinti.
Dirbu Kauno klinikose ir Apsinuodijimo informacijos biure. Paskutinio budėjimo metu skambino mama. Ji dukrai, kuriai skaudėjo ausį, tiesiog davė „Ospamox“ (antibiotikas – LRT.lt). Geriau ji būtų pasiskambinusi prieš jo duodama.
Visi vaistai turi būti naudojami taip, kaip paskyrė gydytojas. Iš kitos pusės, jei žmogus paskaito informacinį lapelį, nuo to tikrai blogiau nebus. Bus tikrai lengviau prisilaikyti gydymo režimo ir pan. Gydytojas kartais paskiria vaistų, žmogus juos vartoja, pas gydytoją neina ir toliau vartoja. Bet yra begalė vaistų, kuriuos vartojant, dozes reikia mažinti. Tiesiog norėčiau pasakyti, kad bet kokiu atveju, jei jau yra problemų ir reikia vartoti vaistus, reiktų kreiptis į gydytoją. Jeigu atsirado kažkokių bėdų, gydymosi metu pasikeitė situacija, jis taip pat turėtų kreiptis į gydytoją, tą turėtų įvertinti žmogus iš šono.
Kartais kai kurie apsinuodijimai eina labai paprastai, labai lengvai, atrodo, kad nieko nėra. Yra tokių apsinuodijimų, kad žmogui truputį buvo negera, jį papykino, jam susvaigo galva, po to jo būklė pagerėjo, jis jaučiasi gerai, galvoja, kad pasveiko, o iš tikrųjų tuo metu jam griūna kepenys. Dar po paros paaiškėja, kad jis pagelto, kad jam – kepenų nekrozė, tiesiog viskas gali baigtis ir mirtimi. Tai, kad ligonio būklė gera, dar nereiškia, kad gerai baigsis. Kartais, jei per vėlai kreipiasi į gydytoją, ir gydymas būna pavėluotas. Yra apsinuodijimų, kuomet, kai ligonis kreipiasi per pirmas penkias, aštuonias ar 15 valandų, galima pagydyti be jokių pasekmių. Jei žmogus kreipiasi po paros ar dviejų, gydymas būna skirtas palengvinti kančias, o ar jis pasveiks, ar nepasveiks, jau beveik nepriklauso nuo medikų.
