Sergant šia liga, šlapimtakiuose, inkstuose, šlapimo pūslėje susiformuoja pavieniai arba daug blogai tirpstančių svetimkūnių. Aiškaus vienareikšmio atsakymo, kodėl susergama akmenlige, iki šiol nėra pateikta. Tačiau manoma, kad didžiausią reikšmę turi įgimtas medžiagų apykaitos (konkrečiai – vandens ir druskų pusiausvyros) sutrikimas, dėl kurio formuojasi netirpstančios druskos.
Akmenų įvairovė
Labiausiai paplitę akmenys – oksalatiniai, susiformavę iš oksalo rūgšties kalcio druskos. Antroje vietoje pagal dažnumą – uratiniai (iš šlapimo rūgšties) bei fosfatiniai (iš fosfatų) akmenys. Kiek rečiau netirpios struktūros formuojasi iš aminorūgšties cistino. Beveik visada akmenų struktūra būna mišri.
Kai akmuo susiformuoja inkste, jis gali ten ir likti, arba migruoti į šlapimtakius, o iš jų – ir į šlapimo pūslę. Kartais akmenys susiformuoja pačioje šlapimo pūslėje. Tai įvyksta dėl ilgo šlapimo užsilaikymo sergant adenoma, prostatos vėžiu arba dėl šlaplės patologijos – susiaurėjimo.
Akmenligės simptomai
Inkstuose susiformavusios netirpios struktūros ilgai gali likti nepastebėtos. Kartais pasislinkus akmeniui gali būti jaučiamas maudžiantis skausmas juosmens srityje. Toks skausmas sustiprėja judant ir nurimsta pakeitus kūno padėtį.
Dažnai diskomfortas atsiranda akmeniui iš inksto patekus į šlapimtakį. Šiuo atveju skauda pilvo apačią, skausmas išplinta į lyties organus ir vidinę šlaunų pusę. Taip pat padažnėja šlapinimasis.
Tuo atveju, jeigu akmuo juda toliau ir nusileidžia į šlapimo pūslę, atsiranda „užsikimšimo“ efektas – netikėtai nutrūksta šlapimo srovė, ir toliau šlapintis įmanoma tik pakeitus kūno padėtį.
Pati prasčiausia situacija – kai akmuo, išėjęs iš inksto, užkemša šlapimtakį. Inkste pradeda kauptis šlapimas, kuris baigiasi stipriu skausmo priepuoliu – inkstų diegliu. Tai ne tik skausminga, bet ir pavojinga, būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją.
Skausmas gali tęstis nuo keleto valandų iki keleto dienų, periodiškai nurimdamas ir vėl atsinaujindamas. Priepuolis baigiasi, kai akmuo pakeičia padėtį arba išeina iš šlapimtakio. Jeigu lieka jame – priepuolis neišvengiamai pasikartoja vėl. Inkstų dieglius neretai lydi pykinimas, vėmimas, padažnėjęs šlapinimasis, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas.
Gydymas
Jeigu dėl nepaaiškinamos priežasties skauda nugarą – nekentėkite. Apsilankykite pas nefrologą ar šeimos gydytoją, papasakokite jaučiamus simptomus. Kad nustatytų, ar jums tikrai akmenligė, gydytojas paskirs kraujo, šlapimo tyrimą, ultragarsinį inkstų ir šlapimo pūslės tyrimą. Esant reikalui gali būti paskirta ekskrecinė urografija – šlapimtakių rentgeno tyrimas, į veną suleidus rentgeno spinduliams nepralaidžios medžiagos. Šis metodas leidžia pastebėti, kiek išsiplėtę šlapimtakiai ir kur yra akmuo.
Įvertinęs tyrimų rezultatus gydytojas gali paskirti ne tik vaistus, bet ir specialią dietą, balnoterapiją, gydomąją mankštą, gydymą sanatorijoje. Visos šios priemonės skirtų, kad akmenys pasišalintų patys, ir siekiant užkirsti kelią naujų susidarymui. Tačiau jos efektyvios tik tuo atveju, jeigu akmenų skersmuo ne didesnis, kaip 5 mm.
Kovoti su stambesniais akmenimis sukurti šiuolaikiški mažai invaziniai gydymo metodai, kaip litotripsija – akmenų inkstuose ir šlapimtakiuose skaldymas nukreipus ultragarsą.
Jeigu suskaldyti smulkūs akmenys nepasišalina naudojant įprastą akmenis varantį gydymą, gydytojai gali taikyti ureterolitoekstrakciją – akmenų iki 6 mm skersmens ištraukimą iš žemutinių šlapimo takų su specialiomis kilputėmis.
Daugeliu atvejų šių metodų pakanka atsikratyti akmenų, o toliau laikantis gydytojų rekomendacijų sumažėja pasikartojimų rizika.
Tačiau kai kuriai atvejais prireikia operacijos. Paprastai tai būna endoskopinės procedūros, atliekamos pasitelkus rentgeną ir ultragarsą. Po jų greitai pasveikstama, komplikacijų rizika – minimali.
