Merginą kamuojantis valgymo sutrikimas pasirodė esąs vėžys

23 metų Jemma spinduliuoja sveikata, bet prieš 2 metus ji tapo jauniausia mergina Britanijoje, kuriai nustatytas stemplės vėžys.

Jos gydytojai neįtarė, kad tokiai jaunai merginai gali būti vėžys. Dėl mažo svorio gydytojai kaltino valgymo sutrikimus, rašo „Daily Mail“.

2 metus Jemma kentė skausmus ir negalavimus, ir tik po to jai buvo diagnozuotas vėžys.

„Net dabar, kai praėjo 2 metai po chemoterapijos, aš nuolat sau įsignybu ir primenu, kad esu gyva“, – teigė mergina.

Jemma sveikatos problemas pajuto 2010 metų vasarį, kuomet jai buvo 19 metų. Vieną rytą ji pusryčiams valgė dribsnius su pienu. Viskas kaip įprastai, tačiau praryti maistą jai buvo per daug skausminga.

Mergina prisiminė: „Aš vis bandžiau valgyti, tačiau kiekvieną kartą tai tapdavo vis didesnė ir didesnė agonija. Aš maniau, kad tai gali būti virusas, ir taip yra dėl gerklės skausmo.“

Bėgant laikui, skausmas vis stiprėjo, ir ji vargiai galėjo ką nors nuryti.

„Maistas, atrodė, tiesiog įstrigdavo, o skausmas skrandžio viršuje nesiliaudavo“ , – sakė ji.

Bendrosios praktikos gydytojas nustatė padidėjusį rūgštingumą, tačiau Jemma niekada nesiskundė rėmeniu.

„Jis prirašė man tam tikrų antacidinių vaistų (vaistų nuo vidurių pūtimo ir opaligės) ir išleido mane namo“, – pasakojo Jemma.

Kelias dienas mergina gėrė tuos vaistus, tačiau niekas nesikeitė: „Po keleto dienų aš grįžau pas gydytoją. Pasakiau jam, kad vis dar jaučiu skausmą ryjant maistą ir jaučiu lyg kas jį skrandyje blokuotų.“

Gydytojas pasakė, kad jai gali būti Bareto stemplės simptomai. Tai būklė, kuomet dėl padidėjusio rūgštingumo apatinėje stemplės dalyje (arba skrandyje) ląstelės pakinta. Ši būklė yra laikoma priešvėžine.

Bareto stemplei būdingas chronišku skrandžio deginimas, jaučiamas šleikštulys ir sunkumas ryjant maistą. Tačiau kartais gali nebūti jokių simptomų.

Daugeliui žmonių Bareto stemplės sutrikimai nėra diagnozuojami, nes žmonės tiesiog nesuvokia, koks rimtas gali būti pastovus refliuksas (rėmens deginimas), ir neina pas gydytoją.

Diagnozuoti ligą trukdo ne tik atsainus požiūris. Dažniausiai liga nustatoma padarius endoskopiją – kada vamzdelis su kamera yra nuleidžiamas į stemplę per gerklę ir dalelė stemplės apvalkalo yra paimama biopsijai.

Tačiau profesorė Rebecca Fitzgerald, Addenbrook ligoninės Kembridže daktarė, teigia, kad kartais gydytojai nenori pacientams pranešti tokios diagnozės.

„Bendrosios praktikos gydytojai nenori iš karto nukreipti endoskopijai, nes tai yra gana brangu – 200 svarų (beveik 280 eurų), – sakė profesorė. – Rėmuo pasireiškia apie 10 procentų visų gyventojų, ir tik apie 5-10 procentų iš jų turi Baretą.“

Jei kažkam liga yra diagnozuojama, jie yra siunčiami reguliariai atlikti endoskopijas tam, kad tikrintų, ar nėra vėžinių pakitimų. Kuo anksčiau jie yra pastebimi, tuo geriau. Susirgę stemplės vėžiu išgyvena maža dalis žmonių (tik 13 procentų per 5 metus), nes jis dažniausiai būna diagnozuojamas per vėlai.

Baretas yra gydomas protonų siurblio inhibitoriais (PPIs) ir vaistais, kurie sumažina skrandžio rūgštingumo lygį, tačiau dar nėra aišku, ar tai gali sustabdyti vėžio riziką – taip teigia Londono universitetinės koledžo ligoninės skrandžio ligų profesorius Laurence'as Lovatas.

Jemma taip pat nebuvo siunčiama endoskopijai ir jai nebuvo skirti protonų siurblio inhibitoriai. „Jis tik nusiuntė mane namo sakydamas, kad tai tik „gali“ būti Baretas, ir tiek“, – sakė mergina.

Per kitus 2 mėnesius skausmai tik stiprėjo, ir valgyti tapo dar sudėtingiau.

„Mano mama virdavo man sriubas, net jei skaudėdavo valgant“, – prisiminė ji. Jemma per 2 su puse mėnesio numetė beveik 32 kilogramus. Tada ji svėrė tik 44 kilogramus.

„Tuo metu aš jaučiau neviltį, – sakė Jemma. – Jaučiausi, lyg niekas manęs nesiklausytų.“

Ji grįžo atgal pas savo gydytoją, bet dramatiškai nukritus svoriui ir išgirdęs apie protestus, kad ji negali valgyti, jos gydytojas pamanė, kad Jemma tik serga anoreksija arba bulimija.

„Aš pradėjau verkti ir maldavau, kad jis manimi patikėtų, kad suprastų, jog aš iš tikrųjų rimtai sergu“, – pasakojo Jemma. Bet vietoj to gydytojas nusiuntė merginą į grupinį susitikimą. „Aš atsisakiau eiti. Aš buvau tokia pikta ir nusiminusi“, – prisiminė ji.

Vieną naktį, praėjus beveik 2 metams po pirmųjų simptomų pasirodymo, Jemma pabudo gaudydama orą: „Aš bėgau į mamos kambarį draskydama savo gerklę. Ji į mane žvilgtelėjo, ir mes nuskubėjome į ligoninės priėmimo skyrių.“

Ten medikai atliko kraujo, šlapimo ir netgi širdies tyrimus, bet vis tiek viskas buvo neaišku, kol gydytojai nusiuntė Jemmą atlikti endoskopijos. Tada jų tonas staiga pasikeitė.

Konsultantas Jemmą ir jos mamą pakvietė į nuošalų kabinetą. Ten jis pasakė, kad merginos stemplėje buvo rastas navikas.

„Viena vertus, aš buvau labai sukrėsta, bet taip pat jaučiau palengvėjimą, kad pagaliau manęs kažkas išklausė“, – pasakojo Jemma. Biopsija patvirtino, kad mergina turi didelį vėžinį naviką, kuris blokuoja jos stemplę.

Kodėl jai išsivystė vėžys ir ar jai pradžioje buvo Baretas – liko neaišku.

„Didžiausia stemplės vėžio rizika yra ilgalaikis rūgštinis refliuksas ir persivalgymas. Rizikos padidėja ir tiems, kurie geria bei rūko. Taip pat yra nedidelė paveldimumo galimybė.“ – teigė profesorius L.Lovatas.

Diagnozė Jemmai buvo nustatyta per vėlai, nes ji, visų pirma, yra moteris ir, antra, jauna. Profesorės R.Fitzgerald teigimu, stemplės vėžys yra labiau būdingas vyrams (4 vyrai vienai moteriai), bet priežastys, kodėl taip yra, nėra aiškios.

„Mes tai labiau pastebime tarp senyvo amžiaus žmonių (amžiaus vidurkis 70 metų), nes iš esmės vėžys atsiranda dažniausiai tada, kai DNR molekulės yra labiausiai pažeistos“, – dėstė profesorė.

Kita vertus, esant tokiems simptomams, Jemmai vėžys turėjo būti diagnozuotas daug anksčiau. Tuo metu, kai pradeda mažėti svoris, prasideda skausmai arba rijimo sutrikimai, navikas jau būna labai išaugęs ir išplitęs visoje stemplėje. Dėl šios priežasties gydymas tampa daug sudėtingesnis.

Operacija Jemmai buvo atlikta 2012 metų gegužę. „Kada atvykau, medikai man pasakė, kad jie ne tik pašalins naviką, bet taip pat ir 24 limfmazgius bei tris ketvirtadalius skrandžio. Gydytojai baiminosi, kad vėžys gali būti daug labiau išplitęs“, – prisiminė ji.

Chirurgai taip pat pašalino pusę jos stemplės. „Tomis dienomis, net jaučiant skausmą po operacijos, jausmas gerklėje buvo daug geresnis. Po kelių mėnesių aš vėl galėjau valgyti. Rojus“, – sakė mergina.

Po 3 metų, dėl mažesnio skrandžio, Jemma gali valgyti tik mažas porcijas. Ji sveria beveik 54 kilogramus.

„Mano chirurgai sakė, kad man labai pasisekė. Įprastai, kai navikas pasiekia skrandį, operacijai jau būna per vėlu“, – teigė mergina. – Kai jie pašalino dalį mano skrandžio, ten rado daug opų, atsiradusių tada, kai aš bandydavau valgyti ir erzindavau naviko paviršių. Opos, kurios sukeldavo skausmą, man ir pranešė apie mano ligą. Be jų – kas žino? Aš galbūt būčiau mirusi ir gydytojai tiesiog manytų, kad turėjau valgymo sutrikimų.“