Ką turi žinoti apie autizmą paprastas žmogus? Egzistuoja daugybė klaidingų įsivaizdavimų, o taip pat svarbių faktų, apie kuriuos žmonės net neįtaria. Žemiau pateiktieji 10 faktų išvardyti amerikietės Lisos Daxer, kuri pati yra autistė.
1. Autizmas būna įvairus.
Jis labai, labai įvairus. Netgi egzistuoja posakis: „Jeigu pažįstate vieną autistą, tai jūs pažįstate... tiktai vieną autistą“. Tai tiesa. Ir paprastiems žmonėms patinka visiškai skirtingi dalykai, jie skirtingai elgiasi, turi skirtingus talentus, skirtingus pomėgius ir skirtingus įpročius. Taip ir su autistais.
Surinkite grupę autistų ir pasižiūrėkite į juos. Pamatysite, kad jie taip pat smarkiai skiriasi vienas nuo kito, kaip ir „neurotipiniai“ (šiuo terminu autistai vadina neturinčius šio sindromo) žmonės. Gali būti, kad autistai vienas nuo kito skiriasi dar labiau.
Kiekvienas autistas – individualus. Pamatę jo diagnozę, negalėsite pasakyti apie jį nieko, išskyrus tai, kad jis greičiausiai turi problemų su bendravimu ir socialiniu sąveikavimu.
2. Autizmas nelemia žmogaus asmenybės.
Tačiau jis yra esminė asmenybės dalis. „Man puikiai sekasi skaityti, bet turiu rimtų problemų su aritmetika. Aš altruistė, intravertė, turiu savo nuomonę kiekvienu klausimu, politikoje prisilaikau nuosaikaus požiūrio. Aš krikščionė, studentė, mokslininkė... Daug dalykų įeina į tapatybę.
Bet autizmas visa tai šiek tiek nuspalvina, tarsi į kažką žiūrėtumėte per spalvotą stiklą. Klystate, jeigu galvojate, kad būčiau tuo pačiu žmogumi be savo autizmo. Kaip galima likti tuo pačiu žmogumi, jeigu jūsų protas ima kitaip galvoti, kitaip mokytis, ir jums atsiranda visai kitoks požiūris į pasaulį?“ – aiškino L.Daxer.
Autizmas nėra kažkoks priedas. Tai – autisto asmenybės vystymosi pagrindas.
3. Autizmas gyvenimo nepadaro beprasmiu.
Šis sutrikimas, kaip ir bet koks kitas, nereiškia, kad gyvenimas tampa beprasmis. Ribotas bendravimas ir socialinis sąveikavimas, mokymosi sunkumai, pojūčių problemos nereiškia, kad autisto gyvenimas kažkuo ypatingai prastesnis, nei „normalaus“ žmogaus.
„Žmonės, visą gyvenimą buvę neurotipiniais, ima galvoti, kaip pasijustų, jeigu staiga prarastų savo įgūdžius. Bet iš tiesų reikia įsivaizduoti, kad tų įgūdžių niekada ir nebuvo, kad jiems būtų išsivystę kitokie įgūdžiai ir kitoks požiūris į pasaulį“, – dėstė Lisa.
Pasak jos, autizmo atveju tragedija yra ne jis pats, o su juo susiję prietarai. Kad ir kaip apribotas būtų žmogus, autizmas jam netrukdo būti savo šeimos dalimi, savo bendruomenės dalimi ir žmogumi, kurio gyvybė yra neįkainojama.
4. Autistai sugeba mylėti, kaip ir visi kiti žmonės.
Meilė kitiems žmonėms nepriklauso nuo gebėjimo laisvai kalbėti apie nieką, suprasti kitų žmonių veidų išraiškas, taip pat nuo sugebėjimo nuolat atsiminti, kad, jeigu nori su kažkuo susidraugauti, verčiau nepasakoti jam pusantros valandos be sustojimo apie laukines kates.
Autistai nemoka kopijuoti kitų žmonių emocijų, bet geba jausti tokią pat užuojautą, kaip ir visi kiti. Tiesiog jie ją kitaip išreiškia. Paprasti žmonės dažniausiai stengiasi išreikšti užuojautą, o autistai bando išspręsti problemą, kuri nuliūdino žmogų. Nėra priežasčių laikyti, kad vienas kuris iš šių būdų geresnis už kitą.
Autistai, nesvarbu, kokia jų autizmo forma, gali įsimylėti, sukurti šeimą, susilaukti vaikų.
5. Autizmas netrukdo žmogui mokytis.
Autistai vaikai auga ir visą savo gyvenimą mokosi, kaip ir bet koks kitas žmogus. Kartais tėvai pasigiria, kad jų vaikai autistai „pasveiko“. Tačiau tai viso labo reiškia, kad jie auga, vystosi ir mokosi įprastinėje aplinkoje. Taip nuvertinamos pačių vaikų pastangos ir pasiekimai, stengiantis adaptuotis, ir nurašoma tai vaistiniam preparatui ar kitam gydymui.
„Aš nuėjau ilgą kelią nuo dvimetės mergaitės, kuri beveik ištisą parą verkė pasisriūbaudama, nuolat bėgiodavo ratu ir keldavo audringas isterijas nuo vilnonio audinio prisilietimo. Dabar aš mokausi koledže, praktiškai esu nepriklausoma. Tiesa, vilnonio audinio iki šiol negaliu pakęsti“, – sakė L.Daxer.
Geroje aplinkoje, su gerais mokytojais autistas kuo puikiausiai mokysis. Autizmo tyrėjai turi susikoncentruoti į klausimą, kaip geriausiai autistus išmokyti to, ką jiems būtina žinoti apie pasaulį, kuris jiems nepritaikytas.
6. Autizmo kilmė beveik visada genetinė.
Paveldėjimas autizme sudaro apie 90 proc. atvejų. Tai reiškia, kad beveik kiekvieną autizmo atvejį galima paaiškinti tam tikra genų kombinacija. Tai gali būti genai, perduoti tėvų, arba naujos mutacijos, atsiradusios tiktai jūsų kartoje.
Autizmas niekaip nesusijęs su procedūromis, kurios jums buvo darytos, nei su tuo, ką jūs valgote. Ironiška, bet, nepaisant skiepų priešininkų argumentų, vienintelė įrodyta negenetinė autizmo priežastis – įgimtos raudonukės sindromas, kuris atsiranda, kuomet nėščia moteris (paprastai neskiepyta) suserga raudonuke.
7. Autistai nėra sociopatai.
Gana dažnai autizmas siejamas su žmogaus, kuriam absoliučiai nusispjauti į kitų žmonių egzistavimą, įvaizdžiu. Tuo tarpu iš tiesų tai yra komunikacijos problema. „Pažįstu keletą autistų, kurie taip paniškai bijo netyčia pasakyti ką ne taip ir užgauti kitų jausmus, kad nuolat drovisi ir nervinasi“, – pasakojo Lisa.
Net ir tie autistai, kurie nekalba, prie savo tėvų būna prisirišę lygiai taip pat, kaip ne autistai. Suaugę autistai padaro kur kas mažiau nusikaltimų, nei „normalūs“ – tai susiję su jų įgimtu dorumu. Be to, labai dažnai nusikaltimas reiškia tam tikrą socialinį aktyvumą – o autistams jis nebūdingas.
8. Nėra jokios autizmo epidemijos.
Taip, auga žmonių, kuriems diagnozuotas autizmas, skaičius – bet iš tiesų autistų yra tiek pat. Skaičiaus didėjimas susijęs su diagnostika. Šiandien autizmas diagnozuojamas ir esant kur kas švelnesnėms formoms. Prie to prisidėjo pripažinimas, kad Aspergerio sindromas taip pat yra autizmas, tik be kalbos sutrikimų. Anksčiau autizmas būdavo diagnozuojamas tik nekalbantiems.
Taip pat autizmas pradėtas diagnozuoti protiškai atsilikusiems – paaiškėjo, kad protinį atsilikimą labai dažnai lydi autizmas. Dėl to sumažėjo diagnozių „protinis atsilikimas“, o diagnozių „autizmas“ – padaugėjo.
9. Autistai gali būti laimingi ir „nepasveikę“.
Ir tai reiškia ne kažkokią antrarūšę laimę pagal principą „geriau bet kas, nei nieko“. Dauguma „neurotipikų“, jeigu jie ne dailininkai ir ne vaikai, dažniausiai nepastebi, kaip gražiai sutrūkinėjęs asfaltas arba koks puikus spalvų žaismas po lietaus išsiliejusiame benzine. Jie greičiausiai niekada nesužinos, ką iš tiesų reikia visiškai atsiduoti vienai temai ir ištyrinėti apie tai viską, ką tik įmanoma.
Jie niekada nepažins faktų, suvestų į tam tikrą sistemą, grožio. Jie greičiausiai nesužinos, koks jausmas mojuoti rankų plaštakomis iš laimės arba užmiršti viską, pajutus katės kailio švelnumą. Austistų gyvenime yra gražių aspektų, kaip yra ir „normalių“ žmonių gyvenime.
Bet suprasti reikia teisingai – visgi autistų gyvenimas sunkus. Pasaulis nepritaikytas jų egzistavimui, autistai ir jų šeimos kiekvieną dieną susiduria su stereotipais. Tačiau autizme laimė nereiškia „išdrįsimo“ ar „savęs nugalėjimo“. Tai tiesiog laimė, Visai nebūtina būti „normaliu“, kad būtum laimingas.
10. Autistai nori būti šio pasaulio dalimi.
Autistai nori, kad kiti juos priimtų. Jie nori mokytis mokykloje, nori dirbti. Nori, kad jų klausytųsi ir išgirstų. Jie turi vilčių ir svajonių apie savo ir viso pasaulio ateitį. Jie nori įnešti savo indėlį. Dauguma nori sukurti šeimą.
„Mes skiriamės nuo normos, bet būtent įvairovė daro šį pasaulį stipresnį, o ne silpnesnį. Kuo daugiau bus mąstymo modelių, tuo daugiau bus surasta tos ar kitos problemos sprendimų. Visuomenės įvairovė reiškia, kad iškilus problemai po ranka turėsime skirtingus protus, ir kuris nors iš jų atras sprendimą“, – dėstė Lisa.
