Kaip tai galėjo nutikti, kas tas paslaptingasis sepsis, gebantis žaibišku greičiu suluošinti žmogų ir net pasiglemžti jo gyvybę? Santariškių klinikų anesteziologas- reanimatologas Mindaugas Šerpytis, dirbdamas intensyvios terapijos skyriuje, su sepsiu susiduria nuolat.
Pasak M.Šerpyčio, iš žiniasklaidos pranešimų susidaro įspūdis, jog E.Savisaaro ligos eiga buvo tokia: pradžioje – plaučių uždegimas, po to išsivystė sepsis, tada atsirado bėdos su koja. Paprastai būna kitaip – galimas dalykas, pranešimai ne visai tikslūs.
„Kad plaučių uždegimas komplikavosi sepsiu – atrodo natūralu, taip būna. Bet mažai tikėtina, kad koją teko nupjauti dėl paties sepsio“, – svarstė medikas.
Ginklai nukreipiami į save
Sepsis yra audringas, nekontroliuojamas sisteminis žmogaus atsakas į infekciją. Kad žmogus susirgtų sepsiu, reikalingas infekcijos šaltinis – bakterijos. Kai kurių žmonių imuninė sistema kažkodėl labai audringai sureaguoja į tą infekciją.
Ginklai, kurie nukreipti kovojant prieš bakterijas – mūsų leukocitai, neutrofilai, – kuriuose labai daug cheminių medžiagų, kuriomis tos ląstelės nugali bakterijas, atsisuka prieš patį žmogų.
Jų būna išskiriama labai daug, pirmiausiai jie pažeidžia kraujagyslių sistemą, smulkiąsias kraujagysles. Kraujagyslės gali užsikimšti, užsitrombuoti smulkiais trombais.
Dėl to gali sutrikti įvairiausių organų ir audinių kraujotaka. Dažniausiai – rankų, pirštų kraujotaka, kur yra smulkiausios kraujagyslės.
Koja aukščiau kelio – kas kita. M.Šerpyčiui atrodo nelabai tikėtina, kad Talino merui koja buvo amputuota dėl smulkiųjų kraujagyslių pažeidimų, kuriuos sukelia sepsis.
Neaišku, kas – pirmas šaltinis
Labiau įtikinama versija – kad iš infekcijos židinio, kuris šiuo atveju galėjo būti plaučiuose, bakterijos (žiniasklaidos pranešimuose kalbama apie streptokoką – tai bakterija, kuri nuolat sutinkama mūsų aplinkoje, bet toli gražu ne visuomet sukelia tokias baisias ligas) su krauju išplito po visą organizmą.
Kai žmogus suserga plaučių uždegimu, iš plaučių bakterijos patenka į kraują ir su krauju išnešiojamos į visus organus. Dėl to gali imti formuotis pūlinukai inkstuose, kepenyse, blužnyje, minkštuosiuose audiniuose, raumenyse.
Gali būti, kad šitaip infekcija pateko ir į E.Savisaaro kojos raumenis, išsivystė pūlingas audinių uždegimas, kurio medikai nebesugebėjo kitaip sukontroliuoti, tiktai amputuodami koją.
Tačiau visai tikėtina, kad pirmasis infekcijos šaltinis galėjo būti visai ne plaučiai, o ta pati koja. Gali būti, kad kojoje buvo žaizdelė, per kurią pateko infekcija. Tokiu atveju plaučių uždegimas galėjo būti komplikacija, išplitus tai infekcijai ir su krauju bakterijas atnešus į plaučius.
Šienauja gyvybes
Pasaulyje mirštamumas nuo sepsio siekia apie 40 proc. Labiau pažengusiose šalyse, turinčiose daugiau technologijų, mirštamumas yra mažesnis. Eiga gali būti įvairi – kai kurie pacientai miršta per kelias valandas, pavyzdžiui, meningokokinės infekcijos atveju.
Sepsį gali sukelti ir tas pats streptokokas, kuris sutinkamas pas žmones labai dažnai, ypač burnos gleivinėje. Bet kažkodėl kai kurių žmonių imuninė sistema juos paveda ir neapsaugo nuo aplinkoje esančių streptokokų.
Jie patenka į kraują, imuninė sistema labai audringai juos puola – tada ligonis suserga sepsiu. Streptokokinė infekcija taip pat gali sukelti žaibinį sepsį, nuo kurio žmogus gali labai greitai mirti. Bakterijos gali išplisti į įvairius organus – blužnį, kepenis, inkstus, raumenis.
Streptokokas – bakterija, dažniausiai sukelianti elementarias „peršalimo“ ligas, gerklės skausmus, kosulį. Kodėl vieniems žmonėms susidūrimas su šia bakterija tuo ir pasibaigia, o kitų imuninė sistema sureaguoja pražūtingai?
„Yra du faktoriai. Vienas – žmogaus genetika, jis būna linkęs sirgti sepsiu, nors tai nereiškia, kad jis būtinai juo susirgs. Bet jeigu kartais susiklostys tokios aplinkybės, kad jis susirgs, pavyzdžiui, pūlinga angina ar kita pūlinga infekcija, jo imunitetas bus nusilpęs – tada jo organizmas gali audringai sureaguoti į infekciją, nesugebėti jos lokalizuoti vienoje vietoje ir susirgti sepsiu“, – aiškino M.Šerpytis.
Kitas faktorius – rizikos veiksniai. Kai kurios žmonių grupės turi padidintą riziką susirgti sepsiu. Visų pirma tai vyresnio amžiaus žmonės, daugiau kaip 60-65 metų amžiaus.
„Su amžiumi imuninė sistema silpsta. Jauno žmogaus burnoje streptokokas gali gyventi, kaip normali bakterija ir nieko blogo nepadaryti. Bet seno žmogaus barjerai susilpnėję – audiniai jau būna trapūs, pralaidesni, imunitetas mažiau aktyvus. Dėl to infekcija labai greitai gali išplisti“, – dėstė medikas.
Kita žmonių grupė – sergantieji įvairiomis lėtinėmis ligomis, pavyzdžiui plaučių obstrukcine liga, cukriniu diabetu. Cukrinis diabetas – viena iš ligų, labai veikiančių imunosupresiškai (tai yra, labai slopina imunitetą). Onkologinių ligonių, gydomų chemoterapija, imunitetas yra nuslopintas, jie taip pat yra rizikos grupėje.
Kad visiškai jaunas, sveikas žmogus susirgtų sepsiu – pasitaiko nedažnai. Jeigu taip nutinka, greičiausiai kalta būna genetika.
Ar įmanoma išvengti?
Šiais laikais įtemptas gyvenimo ritmas, įsipareigojimai darbe neretai žmonėms „neleidžia sirgti“. Žmogus ir karščiuodamas, ir kosėdamas eina į darbą, vaistais nuslopinęs ligos simptomus. Šitaip liga užsitęsia. Ar ilgas, kelias savaites ar net mėnesius trunkantis infekcijos negydymas padidina galimybę susirgti sepsiu?
Pasak M.Šerpyčio, tiesiogiai ilgas sirgimas tikimybės susirgti sepsiu nepadidina. Tačiau rizika padidėja, nes tai rodo, jog žmogus turi nepakankamai stiprų imunitetą.
Pagrindinis sepsio gydymo būdas, garantuojantis sėkmę – kuo anksčiau pradėti gydymą antibiotikais, kuo greičiau pašalinti galimą infekcijos šaltinį, iš kurio bakterijos patenka į kraują. Tai gali būti pūlinys, apendicitas, pūlingas tulžies pūslės uždegimas, šlapimo takų infekcija, inkstų akmenligė – visos šios ligos dažnai komplikuojasi sepsiu. Šaltinių, kur infekcija gali tūnoti ir sukelti sepsį – labai daug.
Didžiausia problema – kad sepsio simptomai labai nespecifiški. Tai karščiavimas, šaltkrėtis – tokie simptomai būdingi ir gripui bei kitoms viršutinių kvėpavimo takų virusinėms infekcijoms.
Sunerimti ir skubiai kreiptis į medikus reikėtų, jeigu ligos eiga atrodo netipiška. Pavyzdžiui, žmogus sukarščiavo, krečia šaltis – jis galvoja, kad gal tai yra gripas. Bet kažkodėl nėra slogos, neskauda gerklės. Arba būklė yra gerokai sunkesnė, nei jis sirgdavo anksčiau. Žmogus tampa vangus, mieguistas, šaltos galūnės. Tokiais atvejais ligonis į medikus turėtų kreiptis kaip įmanoma anksčiau.
Taip pat nedelsti reikia, jeigu žmogus turi rizikos faktorius – lėtines ligas, vartoja vaistus dėl lėtinių ligų, yra vyresnio amžiaus, turi kitokių su sveikata susijusių bėdų.
Tiktai atlikus detalius kraujo tyrimus įmanoma pasakyti, ar žmogus serga sepsiu, ar neserga. Apžiūrėjus kliniškai tą pamatyti įmanoma tik labai toli pažengus sepsiui – bet tada dažnai jau būna per vėlu.
Dėl to šeimos gydytojams kyla labai sunkus uždavinys – kokį pacientą jau nukreipti į ligoninę, o koks dar galėtų gydytis namuose. „Skausmingų klaidų būna – bet tai ne gydytojo kaltė, o ligos klasta. Sepsis pradžioje, kol įsivažiuoja – labai klastinga liga“, – aiškino reanimatologas.
