Dėl ko vyrai bijo urologų?

Kitam patarti lengviau

Gyčio Rinkūno, VšĮ Kauno klinikinės ligoninės Urologijos skyriaus vedėjo, darbo kabinete nei ant darbo stalo, nei kur kitur jokio vandens butelio ar grafino nesimatė. O juk gydytojas sako, kad pagrindinė inkstų akmenligės priežastis yra ta, kad vandens geriame per mažai.

„Turiu trūkumų, kitam patarti lengviau, nei pačiam padaryti“, – prisipažįsta šalyje žinomas, ligonių mylimas ir per darbus nespėjantis savimi pasirūpinti gydytojas urologas G.Rinkūnas, jau sirgęs akmenlige ir patyręs kelis jos gydymo metodus. Gydytojas, prie kurio kabineto durų rikiuojasi pacientų eilės ir nuolat skamba telefonas, vardija dvi svarbias urologijos sritis: tai prostatos vėžys ir inkstų akmenligė. Kuri sudėtingesnė? Žinoma, kad vėžio bijome labiau.

„Žmonės jau žino, kas yra prostata ir tai, kad reikia ją tirtis, nes gali išsivystyti vėžys. Prie šios problemos populiarinimo labai daug prisidėjo Prostatos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa. Nepaisant, kad šia liga suserga vis jaunesni žmonės, džiaugiamės galėdami ją nustatyti ankstyvojoje stadijoje“, – gydytojas G.Rinkūnas patvirtina, kad ankstyva diagnostika yra gydymo sėkmės garantas.

Pagal Prostatos vėžio ankstyvosios diagnostikos programą pagrindinis PSA – specifinis antigeno tyrimas – atliekamas vyrams nuo 50 iki 75 metų amžiaus. Tie, kurių tėvai ar broliai yra sirgę priešinės liaukos vėžiu, profilaktiškai turi pasitikrinti nuo 45-erių.

Gydytojas G.Rinkūnas siūlo tikrintis dar jaunesniems, nes yra turėjęs pacientų, nesulaukusių nė 40-ies, o jau susirgusių prostatos vėžiu. Iš pradžių liga yra besimptomė.

PSA tyrimas visiškai nesudėtingas ir neskausmingas. Jis atliekamas iš kraujo, paimamo bet kurioje poliklinikoje paskyrus šeimos gydytojui. Tuomet, kai tyrimo rezultatai kelia įtarimų, VšĮ Kauno klinikinės ligoninės urologai įvertina galimą vėžio riziką, jei reikia, atlieka papildomus tyrimus.

Gydytojas G.Rinkūnas padrąsina, kad bijoti urologų tikrai nereikia. Neretai pacientai tik stebimi, ar nekinta PSA rodikliai.

„Nereikia bijoti urologinių tyrimų. Reikia bijoti vėžio progresavimo, kai laiku neateinama pas gydytoją“, – pabrėžia G.Rinkūnas.

Sulaukusiesiems 50-ies reikia tikrintis kartą per metus. Taip iki 75-erių. Vyresnio amžiaus vyrų priekaištus, kad jiems nebetaikoma Prostatos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa, gydytojas G.Rinkūnas atremia paprasta išvada: mes įpratę skųstis.

Prostatos vėžio ankstyvosios diagnostikos programos neturi daugelis Europos šalių. Jų gyventojai tikrinasi už savo pinigus, todėl mums reikia ne dejuoti, o džiaugtis.

„Amžiaus apribojimas pagrįstas klinikiniais tyrimais. Pirmos stadijos vėžį diagnozavus 80 metų vyrui yra didelė tikimybė, kad per artimiausius dešimt metų liga nebus kliniškai reikšminga, žmogus nuo jos nei mirs, nei blogai jausis. Todėl vyresnio amžiaus vyrams nebetikslinga Prostatos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa. Tačiau jei urologas įtars progresuojantį prostatos vėžį, pacientą ištirs: atliks ir PSA, ir biopsiją. Jei reikės – paskirs atitinkamą gydymą“, – tvirtina Kauno klinikinės ligoninės Urologijos skyriaus vadovas.

Prostatos vėžio gydymo metodų yra ne vienas. Gali būti atliekama operacija, taikoma spindulinė terapija (spinduliavimas iš išorės) ar brachiterapija (spinduliavimas iš vidaus). Metastazavusiam prostatos vėžiui taikoma hormonų terapija.

„Hormonų terapija – tai vėžio progresijos stabdymas, blokuojant vyrišką hormoną – testosteroną. Kitaip šnekant, tai cheminė kastracija. Blokuojama sėklidžių veikla sutrikdo ne tik vaisingumą, bet ir potenciją“, – aiškina gydytojas urologas G.Rinkūnas.

VšĮ Kauno klinikinės ligoninės urologai atidžiai seka kiekvieną ligonį, nes kiekvienas organizmas į ligą reaguoja skirtingai. Be to, yra skirtingos rizikos vėžio formų.

„Dėl to labai svarbu parinkti patį tinkamiausią gydymo metodą“, – G.Rinkūnas pabrėžia, kad apie ligą, jos gydymo padarinius daug kalbasi su kiekvienu pacientu. – Į žinią, kad serga vėžiu, kiekvienas reaguoja savaip. Mes, remdamiesi individualiomis paciento savybėmis ir pagal statistinius vidurkius numatome ligos progresavimo tikimybę ir priimame bendrą sprendimą.“

Kauno klinikinės ligoninės Urologijos skyriuje taikoma praktika, kai diagnozavus vėžį pacientui patariama neskubėti priimti sprendimo, kokį iš galimų gydymo metodų rinktis.

„Aš sakau: nusiraminkite, jei norite, pasitarkite kitoje gydymo įstaigoje. Kilus klausimų, o jų dažniausiai kyla, ateikite, aptarsime viską dar kartą. Nereikia paciento statyti prie sienos ir versti iš karto apsispręsti, vos išgirdus diagnozę, kuri dažniausiai sukelia šoką. Išsigandęs sakys: operuokit, bet reikia laiko pagalvoti, kas geriau“, – nuoširdžiai kalba gydytojas G.Rinkūnas.

Kaip išvengti prostatos vėžio? Jo kilmės teorijų, anot urologo G.Rinkūno, yra įvairių. Svarbi ir genetika: jei senelis, tėvas sirgo prostatos vėžiu, rizika labai padidėja ir jų palikuonims.

Šlapimo nelaikymas yra vienas prostatos vėžio operacinio ar spindulinio gydymo padarinių. Tačiau tai nėra dažna komplikacija.

„Kelnės truputį sušlampa nebent fizinio krūvio ar didesnio aktyvumo metu. Tai priklauso nuo ligos išplitimo ir nuo operacijos atlikimo“, – konstatuoja gydytojas G.Rinkūnas.

Jis aiškina, kad per operaciją stengiamasi maksimaliai išsaugoti ir už potenciją atsakingus nervus, ir sfinkterį – žiedinį šlaplės sutraukiamąjį raumenį, kurie yra greta prostatos. Daug lemia pats auglys, chirurgo technika, paciento kūno sudėjimas, sfinkterio ilgis, kitos anatominės savybės. Stambiam žmogui nervų ir sfinkterio pažeidimo, komplikacijų tikimybė didesnė. Ekonomiškai stipresnėse valstybėse ligoniams, nelaikantiems šlapimo, implantuojami dirbtiniai sfinkteriai. Pas mus jie kol kas nekompensuojami.

Nutukimas, netinkama mityba yra ir inkstų akmenligės priežastys. O inkstai yra labai svarbūs kaip ir širdis, turi dirbti visą gyvenimą. „Jei akmenukas inkste mažas ir nejuda, gyventi galima“, – vaizdžiai kalba gydytojas G.Rinkūnas. – Bet jei užkemša inkstų geldeles, išsivysto uždegimas – tai jau sunki liga. Pavojingiausia jos komplikacija – sepsis. Visa tai pasireiškia skausmu šone, pykinimu, karščiavimu.“

Būna, kad akmuo iš inksto nuslenka į šlapimtakį. Tai skausminga, bet ne vienas mano, kad skausmą kelia stuburo problemos ar savaime praeinantis nervų šaknelių uždegimas, todėl kenčia, pas gydytojus neina. Gydytojas G.Rinkūnas perspėja: užsikimšus šlapimtakiui šlapimo nutekėjimas iš inksto sutrinka ir per kelerius metus inkstas gali sunykti. Aptikus akmenį šlapimtakyje, jis gali būti išimamas endoskopiniu būdu. Įvedamas specialus aparatas, akmuo suskaldomas ir skeveldros pašalinamos.

„Jei akmuo didelis, per šlapimtakį pasišalinti negali, taikomas kitas operacinis metodas. Duriama tiesiai į inkstą, suformuojamas kanalas, įvedamas aparatas, akmuo suskaldomas ir dalimis išsiurbiamas. Kai liga ūmi, ligonis karščiuoja, reikalingas drenavimas, kiti metodai“, – apie sunkias inkstų ligas išsamiai pasakoja gydytojas G.Rinkūnas.

Pats geriausias inkstų akmenligės gydymo metodas – konservatyvus, kai akmuo iš inkstų ar šlapimtakių pasišalina pats, padedant medikamentais.

„Tai yra pats geriausias procesas, nors mano darbas – operuoti. Beje, atvira operacija atliekama labai retai“, – seną metodą prisimena gydytojas G.Rinkūnas.