Nors medikų prognozės nuteikia pozityviai, tėvai kol kas savo vaiką, laikomą ypatingo sterilumo sąlygomis, gali aplankyti tik priglusdami prie palatos lango.
Jauna vilniečių šeima per pastarąją parą išgyveno vieną reikšmingiausių įvykių ne tik jų pačių, bet ir devynis mėnesius su dirbtine širdimi praleidusios dukros gyvenime.
– Kokiomis nuotaikomis gyvenate šiuo metu?
Dalia Jančiauskienė: “Tikrai geresnėmis nei iki šiol, bet kol kas labai sunku patikėti tuo, kas įvyko. Bandome priprasti prie minties, kad Estrėja turi savą širdelę. Mes ilgai laukėme, ir mus palaikė tik viltis, tikėjimas ir meilė.“
– Kiek valandų paleidote už operacinės durų, laukdami operacijos pabaigos?
D.J.:“Pralaukėme už durų apie 14 valandų. Operacija baigėsi vakar prieš vidurnaktį.“
– Ar greitai po operacijos pamatėte dukrą?
Marius Jančiauskas: „Po operacijos mus trumpam įleido, tik sužinojome, kad viskas pavyko ir padovanota širdis plaka. Medikai mus informavo, kad laukia kritinis laikotarpis, o kiek jis tęsis – parą, dvi ar tris, jie nežino.
Patys iš Santariškių klinikų išėjome vidurnaktį, bet pirmą kartą per šiuos metus su viltimi. Tiek laukėme, kovojome.“
– Kokių lūkesčių turite šiuo metu?
D.J.:“Labai laukiame, kad medikai leistų prieiti arčiau, patiems pamatyti dukrą. Žinoma, labai svajojame paimti ją ant rankų.“
– Ar pamenate, kokie buvo pirmieji gydytojo žodžiai po mergaitės operacijos?
D.J.:“Pirmiausia buvo tyla, o tada išgirdome vieną žodį: „Pavyko.“ Tada gydytojas mus patikino, kad širdis plaka.“
– Tikriausiai sulaukėte daug draugų ir artimųjų skambučių?
M.J.:“Taip, visi suskubo sveikinti, kad atėjo tada diena, kurios taip laukėme. Sakė, kad dabar viskas bus gerai.“
– Kiek žinote apie donorą, kurio širdis buvo persodinta jūsų dukrai?
D.J.:“Turime informacijos tik tiek, kiek jos pateikė Transplantacijos biuras. Žinome, jog tai buvo vienų metų berniukas, kuris svėrė dešimt kilogramų.“
M.J:“Daug informacijos tokiais atvejais įslaptinama. Mes daug galvojame apie tuos tėvus, kurių kūdikis mirė. Trūksta žodžių dėkingumui išsakyti. Tikiuosi, kad jie žinos, jog jų vaiko širdis plaka mūsų mergytės krūtinėje.“
