Mūsų šeima jau seniai pamėgusi ne tik sostinės, bet ir kitų miestų baseinus bei pirtis, juolab kad jų pastaraisiais dešimtmečiais atsiranda vis daugiau rajonų centrų. Apsilankyti juose bent kelis kartus per metus tapo kone pareiga.
Tačiau ilgokai užtrukome, kol nusprendėme išbandyti Druskininkų vandens parką. Ir netrukus pradėjome gailėtis, kodėl to nepadarėme anksčiau.
„Oho!“ – išsprūdo iš jauniausios šeimos narės dešimtmetės Urtės lūpų, kai persirengę įėjome į pagrindines patalpas. Kiek santūresnės dvi vyresnėlės su ja sulipo į pagrindinį baseiną ir pradėjo plaukioti. Mama mielai sutiko pasilikti su dukromis, todėl tėtis galėjo netrukdomas pasukti kone valandai į pirčių zoną.
Nors nesu didelis vėsesnių pirčių mėgėjas, vadinamosios romėniškos pirtys pirmam apšilimui buvo kaip sykis. Ypač vienoje jų kartkartėmis kūną ir veidą nuprausiantis vanduo, krintantis tarsi lengvas pavasario lietus. Sukdamas ratu iš vieno pirties iki kitos pagaliau apsistojau saunoje, kurioje buvo net 90 laipsnių temperatūra. Gerai išprakaitavus labai pravertė šalia šios pirties esantis ledo kambarys – atgaiva buvo tiesiog nuostabi.
Vis dėlto labiausiai įstrigo atskirai lauke įrengta pirtis „Alka“, kuri, pasirodo, 2011-aisiais buvo pripažinta geriausia Lietuvoje. „Kodėl iki šiol apie tai nežinojau?“ – iš lėto šylant kūnui malonioje prietemoje sukosi tokia mintis.
Sugrįžęs pas šeimą nusprendžiau perimti dukrų priežiūrą iš žmonos ir kartu su jomis pasukome nusileidimo kalnelių link. Štai čia ir prasidėjo... Iš pradžių maniau, kad jauniausioji dukra nusimins negalinti išbandyti visų šių pramogų, nes kai kurie kalneliai skirti tik sulaukusiems dvylikos ar trylikos metų. Tačiau nusileidusi pačiu paprasčiausiu „Srauto“ kalneliu ji nulipo šypsodamasi ir pareiškė, kad net jai ir šito visai dienai gali pakakti.
Vyresnėlės iš pradžių užlipo iki „Bermudų“ kalnelio ir nusileidusios krykštavo iš džiaugsmo. Toliau – „Azartas“, „Adrenalinas“, o kai nusileido nuo „Ekstremalaus“ kalnelio, kurį laiką negalėjo atgauti žado, kol pradėjo įkalbinėti, kad jau šitą turi išmėginti ir pats tėtis. Pasispyriojau, bet neatsispyriau. Gailėtis tikrai neteko.
Kone valandą praleidę prie nusileidimo kalnelių nukeliavome iki vienos burbulinės vonios, pakeliui dukros dar prigriebė sulčių. Truputį atsipūtę išbandėme dar vieną jau aukščiau esančią burbulinę vonią, o po to – vėl kalneliai, kalneliai.
Mama tuo metu mėgavosi garinėmis pirtimis, lauke esančia šilta burbuline vonia (esant nulinei temperatūrai toks atokvėpio būdas gryname ore yra labai smagus), o vėliau vienoje iš pirčių labai smagiai praleido gerą pusvalandį su pirtininko procedūromis, po kurių grįžo kvepianti citrusiniais vaisiais.
„Kas jau kas, o pirtininkas tai čia labai geras“, – toks buvo jos įvertinimas.
Atrodo, itin greitai prabėgo vandens procedūroms skirtas laikas, tačiau persirengę pernelyg neskubėjome ir nusprendėme papietauti čia esančiame restorane-picerijoje. Didžiulė itin žalia erdvė, jaukiai sustatyti įvairių dydžių staliukai, o svarbiausia – išties geras maistas. Tiesa, išalkusios akys jo užsisakė tiek, kad teko prašyti dėžutės likučiams parsigabenti į Vilnių.
Grįždami aptarinėjome įspūdžius. Žmonai, suprantama, labiausiai patiko pirčių procedūros (kaip ir jos sutuoktiniui), jaunėlė sakė pasigirsianti draugėms įspūdžiais apie nusileidimą kalneliais. Vidurinėlei ir vyresnėlei itin patiko bendras baseinas, kuriame, skirtingai nei daugelyje kitų, buvo galima ne tik plaukioti, bet ir papramogauti: žaisti vandens krepšinį, vandens tinklinį ar laipioti specialiai įrengta sienele, kartkartėmis pūkštelint į vandenį.
„O kodėl mes čia anksčiau nevažiuodavome?“ – tarsi su priekaištu paklausė vidurinėlė. Liko tik gūžtelėti pečiais ir pažadėti, kad tokia klaida bus ištaisyta dar ne sykį.
