Skiepai padeda suvaldyti ir net visiškai išnaikinti tam tikras užkrečiamąsias ligas, o tai suprantanti visuomenė laikoma atsakinga ir brandžia, rašoma Valstybinės ligonių kasos (VLK) pranešime žiniasklaidai.
Grįžta pamirštos ligos
Kai 1796 metais anglų mokslininkas Edwardas Jenneris išrado skiepus nuo raupų, tai buvo ne tik proveržis medicinoje, bet ir palanki terpė įvairioms sąmokslo teorijoms, nepagrįstoms spėlionėms rastis. Jau 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje susidurta su tam tikrų visuomenės grupių pasipriešinimu skiepams.
Nepasitikėjimo skiepais banga tai nuslūgsta, tai pakyla, tačiau, anot doc. dr. I. Ivaškevičienės, jos egzistavimas yra grįstas įtikėtais mitais, moksliškai nepagrįstomis nuomonėmis ir kritinio mąstymo bei gebėjimo atsirinkti patikimus informacijos šaltinius trūkumu.
„Mūsų šalyje nuo 2012 metų skiepijimo aprėptys po truputį mažėja. Pavyzdžiui, nuo tymų, epideminio parotito ir raudonukės apsaugančios MMR vakcinos pirmąja doze 2010 metais buvo paskiepyti 96 proc. vaikų, o 2023-iaisiais – tik 87 proc. Tai yra nieko gero nežadantys skaičiai, nes infekciją galime suvaldyti tik tada, kai skiepijimo aprėptys siekia 95 proc. Nenuostabu, kad 2019-aisiais buvome susidūrę su tymų protrūkiu, – pasakoja Vilniaus universiteto (VU) docentė. – 2018 metais nuo šios ligos nepaskiepyta apie 5 000 vaikų, ir šis skaičius kasmet didėja. Vadinamosios imlios visuomenės dalis auga, todėl užtenka vieno sergančiojo ir įvyksta protrūkis.“
Medikų visuomenė, anot pašnekovės, tokią statistiką buvo pamiršusi, ir ne viena gydytojų rezidentų karta medicinos mokslus baigė nesusidūrusi su tam tikromis ligomis, kurios daugybę metų laikytos suvaldytomis.
Priežasčių nesiskiepyti randa ne vieną
Prakalbusi apie priežastis, lemiančias priešiškumą skiepams ar nenorą skiepytis, doc. dr. I. Ivaškevičienė sako, kad jų yra daugybė: „Dažniausiai kaip priežastį nesiskiepyti žmonės išskiria reiškinius po vakcinacijos. Tačiau šiuo metu vykstančiose mokslinėse diskusijose pabrėžiama, kad yra per keliasdešimt priežasčių, kurios lemia nenorą skiepytis.
Pavyzdžiui, skiepų prieinamumas gali būti viena iš jų. Žmogus, gyvenantis toliau nuo sveikatos priežiūros įstaigos, neturintis galimybių lengvai ją pasiekti, dažnai numoja ranka į skiepus. Taip pat įtakos turi dūrio baimė, pojūčiai po skiepijimo, personalo elgesys ar gydytojų bei slaugytojų atsakymai į klausimus apie vakcinas. Gydytojai ir slaugytojai galėtų būti vadinami skiepijimo ambasadoriais, nes jų rekomendacijos dažniausiai lemia pacientų pasirinkimą skiepytis.“
Moksliniai tyrimai rodo, kad pozityvus požiūris į skiepijimą yra susijęs su išsilavinimu: daug skaitantys ir mokslu pasitikintys žmonės geriau suvokia skiepų teikiamą naudą, yra linkę skiepytis patys ir pasirūpinti savo vaikais bei artimaisiais.
„Visus raginčiau atsakingai atsirinkti informacijos šaltinius: savo nuomonę formuoti remiantis patikimais šaltiniais, pavyzdžiui, Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro, akademinių bendruomenių straipsniais“, – pataria VU docentė.
Ragina nedalyvauti gripo loterijoje
„Suaugusieji kalba apie teisę rinktis – skiepytis arba nesiskiepyti. O man kyla klausimas, ar vaikas gali pasirinkti, kokioje visuomenėje jis nori gyventi: saugioje ar nesaugioje? – retoriškai klausia I. Ivaškevičienė. – Mes turime tai, ko kitos šalys dar tik siekia: Lietuvoje taikomas vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius yra šiuolaikiškas, atitinkantis aukščiausius vakarietiškus standartus. Puiku, kad nuo šio rudens kompensuojamas 2–7 metų vaikų skiepijimas nuo gripo.“
Vis dėlto I. Ivaškevičienė apgailestauja dar per dažnai susidurianti su požiūriu, kad vaikai gripu serga lengvai, todėl jų skiepyti nereikia. „Tai netiesa. Tiek suaugusieji, tiek vaikai gali sirgti ir tikrai neretai serga sunkiai – kiekviena infekcinė liga yra loterija: nežinai, kokį bilietą ištrauksi, – sako VU docentė.
Pasak jos, gripu susirgę vaikai paprastai ilgai karščiuoja, dažnai būna sunku sumažinti temperatūrą, todėl jie netenka daug skysčių (dehidratuoja) ir išsenka – gydymą tenka tęsti ligoninėje.
Neretai susiduriama ir su komplikacijomis, tokiomis kaip kvėpavimo takų pažeidimai (plaučių uždegimas, kuris neretai pereina į bakterines infekcijas), miozitas (vaikščiojimą sutrikdantis blauzdų raumenų uždegimas), širdies raumens uždegimas, meningitas ir kt. Taigi, anot doc. dr. I. Ivaškevičienės, tikrai neverta dalyvauti šioje gripo loterijoje, tikintis, kad ištrauktas bilietas bus laimingas.
Norint apsisaugoti nuo gripo, pasiskiepyti reikėtų jau dabar, kadangi dvi savaites po vakcinacijos formuojasi antikūnai, o gripo pikas būna vasarį–kovą, kartais, žinoma, pasitaiko ir anksčiau: sausį ar net gruodį.
Pokalbio pabaigoje pašnekovė išreiškė susirūpinimą, kad nemažai žmonių vis dar pro pirštus žiūri į savo, savo vaikų ir artimųjų sveikatą, nepasinaudoja valstybės suteikiamomis galimybėmis.
„Man visada apmaudu, kai nieko padaryti negali, nes tiesiog laiku nepasirūpinta prevencija, per vėlai atvykta, nepamatyta, nežinota... Štai kodėl nepailstu kalbėti apie visų skiepų naudą ir viliuosi, kad išmoksime prisiimti atsakomybę už save bei kitus ir tapsime brandžia visuomene.“
