Šių metų vasarą Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo projekto kontekste „Baltijos tyrimai“ atliko reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą. Ji parodė, kad kiek mažiau nei dešimtadalis arba 7 proc. pilnametystės sulaukusių ir vyresnių Lietuvos gyventojų per paskutinius 12 mėnesių savo artimoje aplinkoje susidūrė su žmonėmis, kurie su jais kalbėjo tokiomis temomis kaip „nenoras gyventi“, „nepakeliamos problemos“ ar „vilties nebuvimas“. Dar tokia pati dalis apklaustųjų su tuo susidūrė per paskutinius 2–5 metus. Septintadalis (14 proc.) savo artimoje aplinkoje tokiomis temomis kalbėjo seniau nei prieš 5 metus.
Net 67 proc. respondentų nurodė, kad jiems su tuo niekada neteko susidurti. Tyrimas buvo atliktas kaip Higienos instituto ir SAM projekto „Tu esi“ dalis.
Kaip vertinti tokius skaičius, ką jie rodo, kaip nepražiopsoti artimųjų siunčiamo tylaus pagalbos šauksmo, kaip išdrįsti atvirai kalbėti įtariant, kad žmogui kilo minčių apie savižudybę, ir ar įmanoma pačiam pastebėti gilėjančios emocinės krizės signalus – išsamiame pokalbyje su VU Suicidologijos tyrimų centro mokslininke dr. Jurgita Rimkevičiene.
– Mažiau nei dešimtadalis Lietuvos gyventojų per pastaruosius 12 mėnesių susidūrė su žmonėmis, kurie su jais kalbėjo nenorą gyventi, nepakeliamas problemas, vilties nebuvimą. Dar 21 proc. gyventojų sakė su tokiomis situacijomis susidūrę seniau praeityje. Kaip šitie skaičiai atrodo jūsų, kaip specialistės, daug metų dirbančios suicidologijos srityje, akimis?
– Man atrodo, svarbu, kad žmonės su tuo susiduria, jau pastebi apie tai kalbančius ir jiems tai įstringa. Nėra taip, kad tokie atvejai visai praleidžiami pro akis. 10 proc., sakyčiau, nėra blogai – reiškia, kas dešimtas gyventojas jau turi gebėjimus pamatyti tokius žmones. Tikėtina, kad kiekvieno mūsų gyvenime yra tokių žmonių. Jeigu mes turime dešimtadalį gyventojų, kurie jau geba juos pastebėti, tai mes turime labai didelį kiekį žmonių, kurie turėtų progą prieiti ir pabandyti padėti. Tai yra labai labai svarbus dalykas, nes mes dažnai apie savižudybių prevenciją galvojame tik kaip apie kažką, ką gali padaryti sveikatos priežiūros specialistai, bet iš tiesų tai visos bendruomenės problema.
– Jei kalbėtume konkrečiau, tai susidūrusių su žmonėmis, užsiminusius apie sudėtingus išgyvenimus, per pastaruosius metus buvo 7 proc. Dešimtadalio dar nesiekiame. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti gan mažas skaičius, tačiau jūs sakote, kad judame teisinga linkme. Ar tai reiškia, kad ne taip seniai dar iš viso kaip visuomenė negalėjome atpažinti savižudybės krizės rizikų? Kas lemia vykstantį pokytį?
– Svarbūs keli dalykai. Viena, kad mes tikrai pradedame daugiau kalbėti apie psichikos sveikatą ir emocinį raštingumą, to svarbą. Žinių didėjimas tiek apie psichikos sveikatą bendrai, tiek apie sunkias situacijas – savižudybes – tikrai prisideda. Kitas dalykas, tikrai daug kalbame apie specifinius savižudybės krizės ir apskritai emocinės krizės ženklus.
Ilgą laiką šioje temoje buvo daug bejėgiškumo jausmo, vyravo mitas, kad jeigu žmogus galvoja apie savižudybę, tai nieko nepadarysi. Po truputį šitas mitas keičiasi, nes tai iš tiesų nėra tiesa. Žmonėms, kurie svarsto apie savižudybę, tikrai galima padėti.
– Asmenys, kurie sakė girdėję apie tokius išgyvenimus iš kitų žmonių per pastaruosius 12 mėn., dažniau buvo jaunimas, miestų gyventojai ir žmonės su aukštuoju išsilavinimu. Kaip manote, ar tai signalizuoja apie tam tikras didesnes problemas būtent šioje amžiaus grupėje ar vis dėlto, kad tarp vyresnio amžiaus žmonių savižudybių tema vis dar yra tabu?
– Mes visi žinome, kad jaunesniame amžiuje jau tapo labiau priimtina kalbėti apie psichikos sveikatos sunkumus. Vyresnėms kartoms, užaugusioms visiškai kitokioje sanklodoje, žymiai sunkiau prisijaukinti tas temas. Kai vieni daugiau kalba, kiti labiau yra pasiruošę padėti. Tarp jaunimo to kalbėjimo, kaip prieiti, kaip padėti irgi tikrai yra daugiau. Kitų šalių duomenys taip pat rodo, kad jaunesniame amžiuje žmonės gali laisviau pasakyti, kad patiria krizę ar galbūt net galvoja apie savižudybę, turi tokių minčių.
Tarp vidutinio ar vyresnio amžiaus žmonių, išsakančių mintis apie savižudybę, mažėja. Bet statistikoje mes turime paradoksą – savižudybių skaičius kaip tik didėja su amžiumi. Paauglystėje, jaunystėje įvykusių savižudybių yra žymiai mažiau, bet dažniau tai yra netektys tarp vyresnio amžiaus žmonių, kurie tarsi mažiau kalba ir su kuriais mes tarsi mažiau susiduriam. Bet tai tikrai nereiškia, kad šioje amžiaus grupėje nėra problemos.
– Pasakymas, kad žmogus nebenori gyventi toks labai tiesioginis signalas, bet klausimas – kiek žmonės realybėje šitaip tiesiai pasako? Ar vis tik dažniau siunčiami kažkokie mažiau aiškūs ženklai?
– Didesnė dalis nusižudžiusių žmonių apie savižudybę dažniau buvo užsiminę netiesioginiais būdais nei pasakę tiesiogiai ir tai turbūt yra suprantama. Pasakyti, kad galvoji apie savižudybę, yra daug pastangų iš paties žmogaus reikalaujantis žingsnis, ir kad jis būtų žengtas mes tikrai turim parodyti, kad esame pasiryžę tą išgirsti.
Jeigu kyla tokių įtarimų, svarbus galėjimas ir išdrįsimas tiesiogiai paklausti žmogaus – ar būna, kad pagalvoji ir apie savižudybę, ar būna, kad kyla minčių, jog nesinori gyventi? Tiek artimieji, tiek specialistai turi būti pirmieji, kurie tai pastebi, garsiai įvardina ir pralaužia ledus, kalbėdami šia tema. Tiesus klausimas, nebijojimas vartoti to žodžio žmonėms parodo, kad mes esame pasirengę apie tai kalbėti.
Iš tiesų pasakyti, kad man tiek sunku, kad galvoju apie savižudybę, yra labai didelis savo pažeidžiamumo parodymas. Todėl mes turime labai pasitikėti kitu žmogumi, žinoti, kad mūsų nepasmerks, neišsigąs. Ir iš anksto tai žinoti paprastai nėra lengva, mes tą galim parodyti tik savo tiesiu kalbėjimu.
– Apie tokį tiesioginį klausimą psichikos sveikatos specialistai iš tiesų kalba daug metų, ir, ko gero, ne vienas žmogus yra girdėjęs šitą rekomendaciją. Vis dėlto susidūrus su tokia situacija realybėje žmonėms paklausti taip atvirai ir sunku, ir baisu. Gal galėtumėte pasidalinti patarimais, kaip visgi prieiti prie šio klausimo, kaip numalšinti tą vidinę baimę?
– Jeigu tai yra situacija artimoje aplinkoje, jei tai yra mums artimas žmogus, šitas klausimas niekada nebus lengvas. Natūralu, kad mes bijome, jeigu tas žmogus mums yra svarbus. Šitas mūsų klausimas yra apie rūpestį. Ko mes dažniausiai bijome, tai turbūt išgirsti atsakymą – taip. Ir nėra būdo, kaip padaryti, kad tai nebūtų baisu.
Čia turbūt klausimas, kaip bijant vis tiek paklausti? Gali padėti kažkoks pasiruošimas, kažkoks susidėliojimas, o ką aš galėsiu padaryti. Gali padėti žinojimas, kad svarbu jau vien tai, jog mes kalbėsimės, kad aš išklausysiu žmogų. Nusiteikimas, kad paklausęs, ar tu galvoji apie savižudybę ir išgirdęs atsakymą „taip“, neskubėsiu galvoti, kaip man dabar tą žmogų ištraukti, bet pabandysiu išklausyti, apie ką tos mintys – kas nutiko, kad tu galvoji apie savižudybę? Mintys apie savižudybę nebūtinai reiškia, kad žmogus čia pat, dabar imsis veiksmų ir man reikia kažkaip staigiai tą žmogų gelbėti.
Aš kartais sakau, kad toks žmogus visko pritvinksta kaip koks balionas. Atrodo, gali bet kada sprogti. Tai vien tas kalbėjimas, vien jau tas oro nuleidimas sumažina riziką, kad balionas sprogs.
Pats galėjimas kalbėtis apie tokias mintis yra svarbus, nes sumažina emocinį skausmą ir tuo pačiu sumažina mintis apie savižudybę. Tai, kad žmogus galvoja apie savižudybę, reiškia, kad jam ar jai yra labai sunku, kažko labai daug prisikaupė.
Žinojimas, kad tas paklausimas, pakalbėjimas gali padėti, padeda šiek tiek nurimti pačiam ir lengviau prieiti prie žmogaus, skirti jam laiko.
– Paminėjote, kad žmogui, išgyvenančiam krizę, svarbu, kaip reaguojame į tokią žinią. Svarbu jausti, kad galime išklausyti, kad tai mūsų neišgąsdins. Visgi išgąstis tokiu atveju gali būti labai natūrali reakcija. Ką daryti, jei šios reakcijos visgi nepavyksta sukontroliuoti?
– Pati reakcija savaime tikrai yra natūrali. Kas galėtų sakyti, kad blogai bijoti, jog artimasis kažką sau pasidarys? Klausimas, ką mes darome po to. Ar mes pasakysime – žinai, man tikrai neramu dėl tavęs, tu man esi labai brangus, gal galim daugiau apie tai pasikalbėti? Nebūtina tos reakcijos slėpti, galima parodyti, kad tai yra rūpesčio dalis. Įvardinus savijautą tai gali ir man pačiam padėti nurimti, bet kartu ir neužsklęsti kito žmogaus.
Kas gali užsklęsti, tai kažkokie labai agresyvūs pamokymai – kaip tu gali taip galvoti, juk tavo visas gyvenimas prieš akis, juk tu taip gerai gyveni ir pan. Jeigu mūsų išgąstis nueis į kažkokį bandymą paneigti, moralizuoti, į bandymą pasakyti, kad žmogus neturi teisės galvoti apie savižudybę, tada, aišku, kad jis bus linkęs mažiau apie tai kalbėti.
Kita vertus, jeigu mes net kažkaip stipriau sureaguosime, tai nėra pasaulio pabaiga. Mes visą laiką galime tai pastebėti, įvardinti, kad – oi, kažkaip labai stipriai sureagavau, matyt, išsigandau, – ir tada pamėginti sugrįžti prie žmogaus. Pasakyti, kad žinai, tu man vis tiek labai rūpi, gal galim visgi šiek tiek daugiau apie tai pasikalbėti?
– Pirmas žingsnis – pastebėti, antras – paklausti tiesiogiai, trečias – išklausyti ir pabandyti suprasti, kaip žmogus jaučiasi, kaip jis atėjo iki šios krizės, kas jį slegia. Ką daryti toliau?
– Svarbu kartu paieškoti žmogui priimtinos pagalbos. Norisi akcentuoti tą – KARTU. Vien pasikalbėjus žmonės paprastai trupučiuką nurimsta ir galima kartu pradėti galvoti, ar pagalbos reikia dabar, šią akimirką, skubiai. Psichikos sveikatos centruose dabar jau yra vadinamasis „žalias koridorius“, jie gali pagalbą suteikti skubiai. Taip pat yra nevyriausybinės organizacijos, kurios pagalbą gali teikti tą pačią dieną.
O galbūt tiesiog reikia kartu paieškoti specialisto, užsirašyti pas psichologą, pas šeimos gydytoją ar paieškoti kažkokios socialinės pagalbos. Čia svarbu išbalansavimas – reikia ir kažkokio atkaklumo turėti, bet kartu ir palikti erdvės žmogui pasakyti, ko jam ar jai reikia, kas būtų priimtina. Gal, pavyzdžiui, nenori eiti pas psichiatrą, bet sutiktų pas psichologą, o gal pas kažkokį dvasininką, kartais tai irgi padeda išjudėti. Svarbūs abu aspektai – tiek išklausyti žmogų, kas jam priimtina, jam svarbu, tiek pačiam nenuleisti rankų. Šiame procese tikrai yra tokio laviravimo. Svarbu bandyti suprasti ir nepalikti jo visai vieno, kad – ai, jis nieko nenori. Jūs pas specialistą už patį žmogų nenueisite, bet gal galite palydėti iki durų, gal galite specialisto kontaktus surasti.
Užčiuopėte svarbų momentą, kad ne visada lengva padėti kitam. Jei žmogus susiduria su emocine krize, tai dar nebūtinai reiškia, kad pagalbą sutiks išskėstomis rankomis.
Ir tai turbūt yra visai suprantama, nes kai žmogus yra krizėje ir net abejoja, ar verta gyventi, jam sunku turėti vilties, kad kažkas gali padėti. Tokioje situacijoje nevilties yra daug ir ta neviltis atsispindi net pagalbos atžvilgiu.
Mes ne taip seniai darėme tyrimą, kas specifiškai būdinga Lietuvos gyventojams, kurie galvoja apie savižudybę. Tyrimas parodė, kad daug šių žmonių nuo vaikystės jaučiasi emociškai apleisti, sako, kad niekam nebuvo svarbu, kaip aš jaučiuosi, kad aš visą gyvenimą abejoju dėl to, ką darau, ir turiu susitvarkyti pats, kad jaučiuosi našta kitiems. Tokiems žmonėms yra tikrai sunkiau atsiverti tai pagalbai ir patikėti, kad ji gali suveikti. Netikėjimas pagalba yra artimai sulipęs su pačia savižudybės krize.
– Šiek tiek sugrįžkime prie ženklų. Higienos instituto inicijuotame tyrime buvo minimos kelios frazės – nenoras gyventi, nepakeliamos problemos, vilties nebuvimas. Į kokius pasakymus, kūno kalbą, elgesį reikėtų atkreipti dėmesį, kad nepraleistume pro akis, jog žmogus susiduria su savižudybės rizika?
– Man atrodo, kad apie ženklus mes jau tikrai daug esame kalbėję ir dauguma žmonių pradeda įsivaizduoti įprastus ženklus – vilties nebuvimą, nusivylimą, apatiją, kartais kažkokį rizikingą elgesį, daiktų išdalinimą. Arba atvirkščiai – žmogus buvo nevilty ir kažką dabar labai skubiai daro, nori grąžinti skolas, yra toks kažkoks tarsi palinksmėjęs, kas irgi gali rodyti, kad žmogus po ilgos nevilties priėmė sprendimą nusižudyti.
Bet kalbant apie ženklus, man norisi nupiešti bendresnį paveikslą. Jeigu jūs įsivaizduotumėte savo artimąjį, kuris patiria didelius sunkumus, sunkius jausmus: neviltį, psichologinį skausmą, kančią, nusivylimą savimi ir gyvenimu, ir kartu labai nori tai paslėpti, bando kitiems parodyti, kad susitvarko, tai, man atrodo, įneštų šiek tiek aiškumo, kaip ta situacija gali atsispindėti mūsų aplinkoje. Nes iš vienos pusės tai yra didžiulis skausmas, iš kitos – bandymas jį paslėpti, užmaskuoti. Jei žmonės pabandytų įsivaizduoti tą vidinę būseną, galbūt tai labiau padėti įsivardinti tuos ženklus.
– Prisirišus prie labai konkrečių ženklų atsiranda pavojus nematyti kitų signalų?
– Taip, tikrai. Nes tų signalų gali būti daug ir įvairių, iš išorės jie gali atrodyti labai skirtingai.
– Dar labai norisi pakalbėti apie pagalbą sau. Kai mes kalbame apie savižudybės riziką, dažniausiai kalbame apie pagalbą kitiems. Kaip pačiam identifikuoti savo emocinę savijautą, kuri signalizuoja, kad metas ieškoti pagalbos? Ar įmanoma tai padaryti?
– Iki tam tikros ribos žmonės pastebi, kad jie jaučiasi blogai. Tik klausimas, ar jie pastebi tuo metu, kai dar jaučiasi pajėgūs kažką su tuo daryti. Pagrindinis momentas, kad kai žmogus pats pastebi mintis apie savižudybę, suprasti, kad tai yra kažkokios kančios išraiška, kažko, kas man yra be galo sunku, be galo skaudu. Tai nėra mintys savaime, tai nėra kažkoks atsitiktinis dalykas. Tai yra labai sunkios emocinės būsenos išraiška. Man atrodo, su tokia mintim, su tokiu požiūriu yra lengviau ieškoti pagalbos.
Jeigu tos mintys taip stipriai užsisuka, kad atrodo, jog ne tik sprendimų nesimato, bet ir gyventi nebesinori, tai pačiam surasti išeitį gali būti tikrai sudėtinga. Tokiu atveju pirmas pasiūlymas būtų paieškoti, o kuo aš vis dėlto nors šiek tiek pasitikėčiau. Galbūt yra 10 žmonių, kuriems net negalėčiau pasakyti, kad man sunku, bet gal yra nors vienas, su kuriuo galėčiau pasidalinti. Bent taip nujaučiu, kad gal surizikuočiau. Nes tame yra rizikos. Nereikia įsivaizduoti, kad kažkam bus lengva tai pasakyti. Ne, tai tikrai yra labai labai sunkus žingsnis, bet pasikalbėjus su kuo nors, netgi įvardinus garsiai tas mintis, sunkumus, jie pasidaro truputį aiškesni, galbūt kažkokie kiti sprendimai atsiranda, gal bent ištverti tą sunkų laikotarpį yra lengviau.
Taip pat yra savipagalbos planai, kurie gali padėti. Jie nepakeičia pokalbio, nepakeičia sunkumų sprendimo, bet turi kitą aspektą – toks planas gali padėti ištverti sunkią situaciją, kol ieškosiu sprendimo. Juos reikia sudarinėti tuo metu, kai nėra pačios aštriausios mintys. Jeigu aš žinau, kad man būna sunkesni laikotarpiai, pagalvoti, kas man tuo metu padeda – kokia mėgstama veikla, kur aš kreipčiausi, jei man suaktyvėtų mintys apie savižudybę, kur aš galėčiau būti, kad jausčiausi saugiau. Saugumo planai ypač padeda žmonėms, kurie žino, kad jiems tos krizės kartojasi.
– Kitaip sakant, emocinei krizei, kaip ir bet kokiai kitai krizei, turėtume pasiruošti iš anksto.
– Labai gera mintis. Mes visi turime išmokti pasiruošti sunkesniems etapams, turėti kažkokį „krepšelį“ dalykų, kurie mums galbūt galėtų padėti, žinoti juos, nes sunkesni epizodai gali ištikti kiekvieną.
– Paskutinis klausimas. Mintys apie savižudybę dažniausiai neatsiranda labai staiga. Tas emocinis skausmas, kažkokie sunkumai gali kauptis kurį laiką, kol, kaip jūs sakote, prisipildome įvairių sudėtingų patirčių kaip koks balionas. Galbūt įmanoma tos prastėjančios emocinės savijautos ženklus pastebėti dar iki atsirandant mintims apie savižudybę, dar tame etape, kai krizė nėra tokia gili? Kas signalizuoja tą vidinį skausmą, kaip jį atpažinti, jo nepaneigti?
– Gilėjančios krizės ženklų gali būti daug ir įvairių. Galbūt mes pastebime, kai jaučiamės liūdni arba kai kažkas yra negerai, bet nurašom, kad – ai, tam nėra jokios išorinės priežasties. Atrodo, kad tarsi ta bloga savijauta nepagrįsta. Natūralu, kad kartais mes pastebime, kad kažkaip kitaip jaučiamės, kitaip pradedame elgtis, bet ne visada iš karto galime suprasti apie ką tai yra. Tam supratimui reikia laiko, bet tie juodesni jausmai irgi turi teisę būti, nors mes iš karto ir negalime įvardinti jų priežasties.
Ką žmonės kartais sunkiau pastebi? Kad pradeda labiau atidėlioti kažkokius darbus, pradeda vengti kažkokių veiklų, kurios jiems anksčiau tarsi buvo malonios ir lengviau atliekamos. Pradeda tarsi atsitraukti nuo visko, nueiti į tokį uždarumą. Jeigu mums tampa sunkiau darbuotis, sunkiau susikaupti, dažnai esame linkę save apkaltinti, kad kažko nesugebam. Bandome prisiversti vietoje to, kad pagalvotume, o ar tai kažkaip susiję su mano būsena, kaip aš dabar jaučiuosi. Gal man liūdniau, gal man neramu dėl kažko, gal aš jaučiuosi labai nesaugus ar kažkuo nusivylęs, labai abejoju? Kartais svarbu savęs paklausti, apie ką yra tas nenoras, vadinamoji nemotyvacija kažkam. Tai gali padėti susiorientuoti savo būsenoje ir neleisti jai įsivažiuoti.
Nes kartais mes privertinėjame save kažką daryti, daryti, daryti, kol jau visai nebeturime vidinių resursų. Tai, man atrodo, tikrai yra pavojinga.
– Ačiū už pokalbį.
