– Kaip atpažinti, kada žmogui reikalinga pagalba? Į ką reiktų atkreipti dėmesį?
– Paprastai aplinkiniai pastebi, kad žmogus išgyvena sunkumus, jis atrodo liūdnas ar labai susijaudinęs, gali daug pasakoti apie savo išgyvenimus ar priešingai – būti labai atsiribojęs, užsisklendęs. Taigi, nėra kažkokio vieno požymio, gali būti labai įvairiai, bet aplinkiniai gali matyti, kad žmogaus elgesys pasikeitė, jis yra strese ir jam darosi sunku su tuo tvarkytis. Ypač reiktų sunerimti, jeigu žmogus išgyvena stiprius nevilties ir bejėgiškumo jausmus, yra didelėje emocinėje kančioje, labai save kaltina. Svarbu, kad aplinkiniai nebūtų abejingi, atkreiptų dėmesį ir pasiteirautų to žmogaus, kaip jis/ji jaučiasi, išklausytų, leistų pasipasakoti.
– Jei įtariame, kad artimasis ar draugas gali galvoti apie savižudybę, kokių veiksmų reikėtų iš karto imtis?
– Dauguma žmonių, turinčių minčių apie savižudybę, vienaip ar kitaip apie tai užsimena. Nors kai kurie tai pasako gana aiškiai, vis tik labai dažnai užuominos būna miglotos. Pavyzdžiui, „aš daugiau taip nebegaliu gyventi“, „noriu išnykti“ ar pan. Svarbiausia į tokias užuominas reaguoti rimtai ir nebijoti paklausti, ar iš tiesų kyla minčių apie savižudybę. Pirmoji pagalba yra tai, kad kažkas atkreipia dėmesį į sunkią emocinę būklę, su rūpesčiu sureaguoja, pasiteirauja, kas atsitiko, skatina pasidalinti savo sunkumais. Tokia aplinkinių reakcija jau yra pirmas žingsnis į pagalbos teikimą. Kitas žingsnis yra paieškoti, kur toliau žmogus gali kreiptis, t.y., specialistų pagalba: psichologas ar psichiatras. Svarbu, kad aplinkiniai padėtų užsiregistruoti, galbūt net palydėtų iki to susitikimo.
Daugeliui kalbėti apie savižudybę yra tabu, net baisu ištarti tą žodį. Kai kurie žmonės net įtardami, kad kažkas galvoja apie savižudybę, bijo to paklausti, neva paminėjus šį žodį, tai gali kaip tik paskatinti tą žmogų imtis veiksmų. Ar tai yra mitas? Kaip tiksliai reikėtų kalbėtis su žmogumi, kuris, įtariame, galvoja apie savižudybę? Kokius klausimus jam turėtumėme užduoti?
Taip, tai yra mitas, klausimas apie savižudybę nedidina savižudybės rizikos, priešingai – ją mažina. Toks klausimas parodo, kad aplinkiniai yra susirūpinę ir nori padėti. Jeigu kažkas klausia, vadinasi, šiam žmogui galima atsiverti, pasipasakoti. Tai yra signalas, kad nesi vienas pasaulyje, kad esi reikalingas, šis jausmas yra svarbus, kad savižudybės grėsmė mažėtų. Tokio pokalbio vienos formulės nėra, svarbiausia nuoširdus rūpestis, domėjimasis kito žmogaus savijauta ir kad sunkumų turintis pašnekovas gali tais sunkumais pasidalinti.
– Ką daryti, jei žmogus, kuris galvoja apie savižudybę, nesutinka kreiptis pagalbos?
– Taip, būna tokių situacijų ir jos būna tikrai sudėtingos. Svarbu, kad pagalbos teikėjas rūpintųsi ir savimi, nes mes neatsakome už kito žmogaus veiksmus. Kokį patarimą galėčiau duoti – nelikite vieni ir teikdami pagalbą pasitelkite ir kitus artimuosius. Tai turi būti komandinis darbas. Taip pat nenuvertinkite savo pastangų. Tai, kad kažkas rūpinasi, jau yra daug, jau tam žmogui padeda. Vis tiek mes visi esame žmonės, turime savo ribas, bet mūsų pastangos visada turi reikšmės ir yra prasmingos.
– Kokias pagrindines klaidas daro žmonės, susidūrę su asmeniu, kuris galvoja apie savižudybę? Ko reiktų vengti bendraujant su tokiu asmeniu?
– Galėčiau įvardinti, kokios gali būti grubios klaidos, bet noriu tikėti, kad tai pasitaiko labai retai. Netinkama būtų žmogų, išgyvenantį sunkumus, kaltinti, kažkaip pasijuokti iš jo, moralizuoti, nuvertinti, pasmerkti. Bet čia kraštutiniai atvejai. Kita galbūt klaida galėtų būti abejingumas, kai tiesiog nekreipiama dėmesio, tie emociniai sunkumai yra nuvertinami, ignoruojami. Tada irgi žmogus gali pasijausti vienišas, nereikalingas.
– Kur iš karto reiktų kreiptis, jei žmogus galvoja apie savižudybę? Arba kur kreiptis, jei numanome, jei artimasis ar draugas galvoja apie savižudybę?
– Pirmiausia, visada galima kreiptis į savo poliklinikos psichikos sveikatos centrą. Įvardinus, kad žmogus turi minčių apie savižudybę, įstaigos privalo priimti skubos tvarka. Dėl to labai padeda, jeigu užregistruoti gali kas nors kitas, nes pačiam žmogui yra sunku telefonu nepažįstamam žmogui taip iš karto pasakyti, kad tokių minčių jis/ji turi. Kai kuriuose miestuose yra krizių centrai, pavyzdžiui, Vilniuje yra Krizių įveikimo centras. Taip pat visos emocinės paramos tarnybos, į kurias galima paskambinti telefonu.
Higienos instituto specialistai primena, kad nemokamos psichologinės konsultacijos teikiamos savivaldybių visuomenės sveikatos biuruose, dalyje visuomenės sveikatos biurų organizuojamos savitarpio pagalbos grupės nusižudžiusiųjų, mėginusių nusižudyti artimiesiems, o savižudybių prevencijos tema veikia nacionalinė interneto svetainė „Tu Esi“, kur yra pateikta visa reikalinga informacija apie pagalbos būdus sau ar kitam.
Taip pat veikia nacionalinė psichikos sveikatos svetainė „Pagalba sau“, kurioje vienoje vietoje galima rasti aktualią ir patikimą informaciją apie emocinę sveikatą bei prieinamą psichologinę pagalbą.
Taip pat veikia Psichologinių krizių pagalbos centro nemokamas trumpasis numeris 1815. Šiuo numeriu galima skambinti norint pasikonsultuoti su profesionaliais psichologais dėl galimai savižudybės grėsmę patiriančio asmens (artimojo, kolegos, bendruomenės nario ir kt.) arba jei patys turite minčių apie savižudybę.
Šalyje veikia nemokamos emocinės paramos linijos, kurios siūlo anoniminę pagalbą bet kuriuo paros metu. Tarp jų: „Jaunimo linija“ (tel. 0 800 28888), „Vilties Linija“ (tel. 116123), „Pagalbos Moterims Linija“ (tel. 0 800 66366). Jei nedrąsu paskambinti, galima parašyti elektroninį laišką arba pradėti pokalbį internetu.
