– Papasakokite, kodėl pasirinkote kineziterapiją ir kaip pradėjote dirbti RVUL?
– Domėjausi medicina ir žaidžiau krepšinį, todėl norėjau studijų, susijusių su abiem sritimis – aukso viduriukas ir buvo kineziterapija. Pabaigiau studijas ir tikrai nesigailiu, o į darbą einu kaip į šventę, nes jame nėra monotonijos, kiekviena diena ir kiekvienas pacientas yra kitokie.
O prieš įsidarbindama RVUL Ambulatorinės reabilitacijos skyriuje, buvau šio skyriaus pacientė. Dėl patirtos traumos man buvo atlikta kelio operacija ir paskirta reabilitacija. Dabartiniai kolegos pasiūlė pasikalbėti su vyresniąja kineziterapeute, ir taip iš pacientės tapau darbuotoja. Labai patiko skyriaus kolektyvas, atmosfera, kaip sakoma, „prilipo“ iš karto.
– Koks yra kineziterapeuto tikslas dirbant su pacientu? Atstatyti judesius, išmokyti pratimų?
– Lietuvoje reabilitacijai, taigi ir kineziterapijai, skirtas laikotarpis nėra tokios trukmės, kokios reikėtų, norint pasiekti optimalius rezultatus. Pavyzdžiui, raiščių traumos gydymas užtrunka nuo 3–6 mėnesių iki 9–12 mėnesių, priklausomai nuo pažeidimo, o reabilitacijai turime vos 14 dienų.
To tikrai neužtenka. Todėl mūsų tikslas yra supažindinti pacientą su taisyklingais judesiais – ką ir kaip jis turėtų daryti, kad sėkmingai tęstų reabilitaciją namuose. Kineziterapija yra gydymas judesiu, todėl jie turi būti taisyklingi, ergonomiški ir gydantys.
– Kokias tendencijas pastebite – dėl kokių priežasčių pacientai atsiduria jūsų skyriuje?
– Pagrindinė mūsų pacientų grupė yra traumatologinio-ortopedinio pobūdžio – žmonės po traumų ir ortopedinių operacijų, pavyzdžiui, kulkšnies lūžių, meniskų, raiščių pažeidimų, sausgyslių insercijų, osteosintezės, raumenų plyšimo ir kt. Turime visų amžius grupių pacientų, nuo dvidešimtmečių iki garbingo amžiaus.
Be to, jaučiame sezoniškumus. Žiemą būna daugiau pacientų po čiurnų traumų, patempimų. Rudenį daugiau neurologinio pobūdžio pacientų, kurie skundžiasi kaklo, nugaros ir juosmeninės dalies skausmais. Greičiausiai jie vasarą daugiau judėjo daržuose, sodybose, o atėjus rudeniui pajuto skausmus. Taip pat įtakos turi sėslus gyvenimo būdas.
– Ar tai reiškia, kad kai mama ar močiutė sako, jog judėjo visą dieną tvarkydama, ravėdama ar grėbdama – tai nėra gerai?
– Tai yra judėjimas, ir jis daugeliu atvejų yra geriau nei pasyvus sėdėjimas prie kompiuterio, bet tai nėra ergonomiškas judėjimas. Greičiausiai jos netaisyklingai lenkėsi ir kėlė sunkesnius daiktus, todėl didesnis krūvis teko nugarai ir ilgainiui ją pradėjo skaudėti.
– Ar pritariate, kad kineziterapijoje turi būti aktyvus tiek kineziterapeutas, tiek pacientas?
– Jeigu pacientas ateis ir galvos, kad viską už jį padarys kineziterapeutas, tai rezultato tikėtis neverta. Mes nieko už pacientus nedarome – pasakome, ką ir kaip daryti, prižiūrime, pataisome, motyvuojame. Mūsų žinios – jų veiksmai.
Aišku, priklauso ir nuo pacientų pobūdžio. Jeigu būklė sunkesnė, mes padedame atlikti pratimus, pakelti galūnę, prilaikyti, pasyviai išlankstyti ir kt., bet vis tiek pats žmogus turi judėti ir galvoti apie daromą judesį. Be sąmoningo pratimų darymo gerų rezultatų greičiausiai nebus. Turi dirbti ir paciento kūnas, ir smegenys.
– Ar tam, kad pasiektumėte rezultato, turite užmegzti ryšį su pacientu?
– Neretai pacientams atstojame psichologus – išklausome, padrąsiname. Pavyzdžiui, turėjau pacientę, kuri po kelio operacijos paniškai bijojo jį sulenkti, priminti operuotą koją. Kiekvienas naujas judesys mankštinantis atrodė neįmanomas. Reikėjo su ja kantriai kalbėtis, rodyti pratimus. Galiausiai ji įsitikino, kad pratimai neskausmingi ir pradėjo mankštintis.
Prie kiekvieno paciento turime prieiti, prisitaikyti, „apžaisti“, kad padarytų kažkokį pratimą. Tada jie nusistebi – „oho, man pavyko, aš galiu“. Jiems tampa drąsiau, atsiranda pasitikėjimas tiek kineziterapeutu, tiek savimi. Matome, kaip į pirmą užsiėmimą ateina išsigandę, kitą kartą – jau su šypsena, o pabaigę visą kursą būna labai dėkingi.
– Su kokiais lūkesčiais pas jus ateina pacientai?
– Stebuklų dažniausiai nesitiki, bet tikisi kuo greičiau pasveikti arba kad sumažėtų skausmas. Vienam tikslas yra grįžti į sportą, kitam – išlaikyti kavos puodelį rankoje. Atrodo, kad labai mažas dalykas, bet tam žmogui jis yra labai svarbus.
– Kaip motyvuojate pacientus?
– Kiekvienam veikia skirtingi dalykai, todėl turime kalbėtis ir įsiklausyti. Turėjau pacientą, kuriam buvo paskirta pokovidinė reabilitacija. Jis padarydavo pratimą tris kartus ir viskas – jam nuobodu. Pasiūliau minti dviratį. Iš pradžių priešinosi, bet pradėjome fiksuoti greitį, laiką, skirtingų kojų jėgą, nuvažiuotus kilometrus, stebėjome, kad abi kojos dirbtų vienodai, ir jam pasidarė įdomu. Taigi visaip būna, todėl reikia atrasti kelią.
Kartais paklausiame pacientų, koks jų tikslas ir apie jį primename. Pavyzdžiui, vienos pacientės tikslas buvo pasiekti tokią fizinę būklę, kad galėtų vaikus nuvežti į mokyklą ir būrelius. Kai jai trūkdavo motyvacijos ar nesigaudavo, primindavau, kodėl ji tai daro.
Žinoma, būna pesimistų, kurie sako, kad jiems visą laiką skaudėjo ir skaudės, ir jokios mankštos nepadės. Bet matant pokytį, pagerėjimą, atsiranda noras tęsti. Arba tokių, kurie padarę 3–4 pratimus jau nori eiti namo. Pacientų tikrai nelaikome prieš jų valią, bet jiems bandau pasakyti, kad padarius daugiau, poveikis bus didesnis.
– Ar greitas rezultatas kineziterapijoje įmanomas?
– Iš dalies jis priklauso nuo traumos pobūdžio, bet kantrybės tikrai reikia. Labai daug kas pradeda daryti mankštas, pajaučia pagerėjimą ir jau galvoja, kad viskas – viską galiu, pasveikau. Bet nutraukus mankštas arba persistengus darbuose skausmas neretai sugrįžta, todėl reikia kantrybės ir nuoseklumo.
– Taigi pabaigęs reabilitacijos kursą, gerai besijaučiantis žmogus turėtų ir toliau tęsti mankštas namuose?
– Taip, nes judėjimas reikalingas kasdien ir kiekvienam. Kiekvieną rytą reikėtų skirti bent 10–15 minučių mankštai, pusvalandis ar visa valanda būtų dar geriau. Bet suprantu, kad daugelis tiek laiko ryte neturime. Be to, žmogus dažnai linkęs pasilengvinti sau gyvenimą. Tačiau taip jis daro meškos paslaugą sau.
– Ar galima internete susirasti pratimų ir juos atlikti namuose?
– Tikrai pasitaiko žmonių, kurie atėję sako, kad viską žino, nes matė internete. Internete esančiais mankštų ir pratimų vaizdo įrašais galima vadovautis, bet nereikia pamiršti tokių dalykų kaip taisyklingas kvėpavimas, raumenų įtempimas, taisyklinga poza ir kt. Mankštinantis su kineziterapeutu, jis visada paaiškina, kaip pratimą atlikti taisyklingai ir pataiso.
Dažnai tokie pacientai jau pirmo užsiėmimo su kineziterapeutu metu pastebi, kad atlikti pratimą taisyklingai žymiai sunkiau, bet ir poveikis žymiai didesnis. Todėl galima vadovautis internetiniais pratimais, jei jau žinote, kaip taisyklingai juos daryti. Mes esame įpratę prie savo komfortiškų judesių, kurie ne visada yra taisyklingi, dažnai – atvirkščiai. Todėl mankštindamiesi galime save net ir traumuoti. O nežinant, kur pratime sudėti „akcentus“, jis tampa beverčiu.
– Kokių savybių reikia kineziterapeutui?
– Reikia tikrai labai daug kantrybės, empatijos, gebėjimo suprasti žmogų. Ir būtinai – humoro jausmo, nes jis padeda pacientui atsipalaiduoti. Mūsų pacientai pastebi ir vertina, kad skyriuje linksma ir atpalaiduojanti atmosfera.
Turime mokėti prisitaikyti prie paciento, ieškoti su juo ryšio. Kartu reikia ir disciplinos, nes jei leistume pacientams nedaryti pratimų ar prakalbėti visą užsiėmimo laiką, rezultatų nepasiektume.
Taip pat reikalinga išlavinta vaizduotė, nes turime sugalvoti naujų pratimų, kaip juos palengvinti ar pasunkinti. Kuo kūrybiškesni esame, tuo įdomiau mums dirbti, o pacientams mankštintis.
– O kas jus pačią motyvuoja darbe?
– Ligoninėje per trumpą laiką galiu pamatyti, kaip žmogui pagerėjo – tai suteikia motyvacijos ir pasitenkinimo savo darbu. Būna jaudinančių akimirkų, kai su pacientu sėdime ir kartu džiaugiamės pasiekimais, nors kitiems jie gali atrodyti labai maži.
Taip pat motyvuoja kolektyvas, bendruomeniškumas ir galimybė pasitart su kolegomis, nes ir specialistai ne visada viską žino. Mūsų komandoje tikrai galima kreiptis ir gauti atsakymą.
Be to, kineziterapija man pačiai davė kitokį suvokimą apie judėjimą – ergonomiškas judėjimas būtinas kokybiškam gyvenimui. Kineziterapija gali būti prevencija nuo traumų, nes mes visi turime disbalansų, kažkurios vietos yra silpnesnės. Ji padeda išsiugdyti taisyklingus judesius ir subalansuoti kūną.
– Pabaigai. Kasmet spalio 29 d. minima Pasaulinė insulto diena. Šiais metais jos tema – sportas. Kiek mankšta gali padėti išvengti insulto?
– 30 min. mankštos kasdien ar bent 5 dienas per savaitę gali sumažinti insulto riziką. Tas pusvalandis mankštos nereiškia ėjimo į sporto salę ir svorių kilnojimo, užtektų pasivaikščiot ar net nueiti į šokius. Taip pat pasirinkimas lipti laiptais vietoj kilimo liftu mažina insulto riziką. Reguliarus fizinis aktyvumas mažina kraujo spaudimą, stresą, atpalaiduoja ir gerina širdies ir kraujagyslių sistemos būklę.
– Koks kineziterapeutų vaidmuo padedant pacientams atsigauti po šios ligos?
– Po gydytojų pirminės pagalbos visos reabilitacijos komandos darbas turi didelę įtaką padedant pacientui grįžti į kasdienes veiklas, darbą. Mes, kineziterapeutai, dirbame su judesių atstatymu, pusiausvyros ir koordinacijos lavinimu, pakitusiu raumenų tonusu. Su vienais užtenka šiek tiek padirbėti ir pažeistos funkcijos atsistato greičiau, o su kitais tenka iš naujo mokytis, pavyzdžiui, pakelti ranką, pasiversti lovoje, atsistoti ir vaikščioti.
Kadangi smegenims reikia sukurti naujus kelius judesiams atlikti, todėl neretai mankštos metu pacientui tenka nuobodžiai kartu su specialistu atlikti tuos pačius judesius. Po insulto yra svarbus laikas kada yra pradedama reabilitacija, todėl nereikėtų uždelsti ir kuo anksčiau kineziterapeutas pradės dirbi su pacientu, tuo bus stebimi geresni rezultatai.
