Visuomenės standartai ir iškreiptas suvokimas: kaip pamilti savo kūną

Nė vienas mūsų negimsta nekęsdamas savo kūno. Maži vaikai nesiskundžia savo kūnu, jie neskaičiuoja savo kojų raukšlių, nejaučia gėdos nei dėl savo pūpsančio pilvuko, nei pilnų skruostų. Tačiau vėliau požiūris ima keistis.

Savo kūno suvokimui įtakos turi kiekvieno individo gyvenimo patirtis, psichologinės savybės bei aplinka, kurioje gyvename. Galima išskirti tris pagrindinius veiksnius, kurie lemia mūsų santykį su savo kūnu ir jo suvokimą.

Pirmasis veiksnys – reikšmingų žmonių požiūris į savo kūną ir išvaizdą. Mūsų požiūris į savo kūną formuojasi per bendravimą su reikšmingais žmonėmis – jau ankstyvame amžiuje susiformuoja supratimas apie save, pasaulį ir savo vietą jame.

Pavyzdžiui, jei mergaitės mama vis garsiai kritikuoja save, pripuolamai laikosi dietų, siekdama susigrąžinti liekną juosmenį, tokį požiūrį į savo kūną perima ir mergaitė. Ji gauna informaciją, kad išvaizda yra labai svarbi, nes mama tam skyrė daug dėmesio. Tačiau vaikystėje matyti mamos mitybos įpročiai didina valgymo sutrikimų riziką suaugus.

Kita vertus, jei mama nuolat rūpinasi savo kūnu, išvaizda ir gera savijauta, o fizinis aktyvumas, tinkamas poilsis ir mityba yra gyvenimo filosofija, ją galimai natūraliai perims ir vaikai.

Antras veiksnys yra reikšmingų žmonių požiūris į kitus – kaip reikšmingi suaugusieji reaguoja į kitų žmonių kūnus: ar jie diskutuoja apie juos, komentuoja vienas kitą arba kritikuoja, nes klausydami jų, mes formuojame ir savo požiūrį į pasaulį bei save. Reikšmingi žmonės yra ne tik tėvai, broliai ir seserys, tačiau ir mokytojai, auklėtojai, treneriai, draugai.

Jei jau ankstyvoje vaikystėje ar paauglystėje supratote, kad aplinkiniai jūsų kūnu nėra patenkinti, tai turi daug įtakos tam, kaip vertinsite save ateityje. Juk šiuo laikotarpiu vaikas neturi aiškiai susiformavusio „aš“ įvaizdžio, yra jautrus kitų vertinimui ir nesuvokia, kas jam yra iš tiesų svarbu. Vaikas tiesiog pasąmoningai perima kitų požiūrį ir vertinimą.

Trečiasis veiksnys yra visuomenės standartai, idealų formavimas, prie kurio prisideda reklamos bei socialiniai tinklai, dažnai pakurstydami nepasitenkinimą savo kūnu. Diena iš dienos matydami transliuojamus „idealaus“ kūno vaizdus, pradedame suvokti juos kaip tikrus, taip prarasdami suvokimą, kaip iš tiesų atrodo tikras žmogaus kūnas ir pajusdami nusivylimą, kad jūsų kūnas nėra idealus.

Šie veiksniai dažnai sukelia nepasitenkinimą ir iškreiptą savo kūno suvokimą. Kūnas traktuojamas kaip objektas, kurį galima valdyti, arba visiškai pamirštamas, nes kūnas ne toks „reikšmingas“, kaip dvasinis pasaulis.

Rūpinimasis kūnu – tai natūralus savo žmogiško pavidalo priėmimas, supratimas, kad be sveikatos, kūno patrauklumo ir mobilumo žmogus negali jaustis visavertis. Kūniškas, fizinis žmogaus aš yra vienas iš svarbiausių viso savęs vaizdo komponentų. Per kūniškas, juslines žinias žmogus išmoksta subtiliau suvokti save ir gyvenimą apskritai, nes pirmoji reakcija į bet kokio pobūdžio išorinį dirgiklį yra būtent kūno reakcija.

Ši reakcija, vėliau patikrinta sąmonės, gali suteikti tikslesnės informacijos nei tada, kai žmogus remiasi tik intelektinėmis pasaulio žiniomis. Žmogus, suvokdamas savo kūną, išmoksta rūpintis savimi, o tai tiesiogiai ir teigiamai veikia jo savigarbą, asmeninį tobulėjimą, savo potencialo Suvokimą.

Meilė sau prasideda ne nuo dangiškų maldų, o nuo savo kūno priėmimo, suvokimo, koks jis yra, paprastų fizinių poreikių patenkinimo ir gyvybinių išteklių papildymo. Tai yra kokybiškas miegas, subalansuotas maistas ir fizinis aktyvumas. Meilė sau kyla iš dėkingumo savo kūnui.

Jei „myli“ save nemiegodamas, kimšdamas saldumynus, alkoholį ir atsiduodamas toksiškiems malonumams, tai nėra dėkingumas ir meilė sau. Greičiau – neapykanta savo kūnui. Tai – dozė dopamino, kad tą akimirką pasijustume geriau. Tai – meilės sau iliuzija. Jūs apgaudinėjate save, kad lepinate save. Iš tikrųjų, griaunate savo fizinį kūną.

Mūsų kūnas – mūsų šventovė. Tai nėra tušti žodžiai, nes švęsti gyvenimą galima tik tol, kol esame savo kūne. Kai mylime kūną, padedame jam, o jis padeda mums. Jei nemyli savo kūno, jo nepriimi, kritikuoji, tai nemyli ir savęs – kad ir kaip save apgaudinėtum ir įtikinėtum.