„Moksliniais tyrimais įrodyta, kad fizinis aktyvumas yra prevencija daugeliui lėtinių ligų, sušvelnina širdies ir kraujagyslių ligų, diabeto, metabolinio sindromo (nutukimas, mažas aktyvumas, aukštas kraujospūdis) pasekmes. Tyrimų duomenimis, fizinis aktyvumas atitolina skeleto, raumenų sistemos sutrikimus ir sąnarių ligas, bei pagerina sveikatos būklę sergant minėtomis ligomis“, – sako Lietuvos sporto universiteto dėstytoja, Trečiojo amžiaus universiteto veiklų organizatorė Kristina Visagurskienė.
Asociacijos „Senjorų iniciatyvų centras“ pirmininkė Edita Šatienė papildo, kad reguliarus judėjimas yra vienas iš būdų išlaikyti gerą būseną ir savijautą, gyvenimo kokybę, o svarbiausia – savarankiškumą. Geros fizinės būklės senjorai išlieka nepriklausomi nuo kitų, jiems nereikia nuolat lankytis gydymo įstaigose. Dalyvaudami grupinėse fizinio aktyvumo veiklose jie bendrauja, susiranda draugų, keičiasi informacija ir daugiau socializuojasi.
Specialistėms antrina „Eurovaistinės“ vaistininkė Gabija Kruopytė ir primena, kad fizinis aktyvumas būtinas bet kokio amžiaus žmonėms.
„Vyresnio amžiaus žmonėms judėjimas yra itin svarbus, nes jie natūraliai ima judėti mažiau nei jaunimas, ir tai gali atnešti liūdnų pasekmių sveikatai. Organizme gali prasidėti raumenų atrofijos (silpnėjimo) procesas: žmogui darosi vis sunkiau judėti, atsistoti, ima skaudėti įvairias kūno dalis. Pastebime, kad į vaistinę dažnai kreipiasi raumenų ir sąnarių skausmu besiskundžiantys senjorai, tačiau pakalbėjus ima aiškėti, kad jie gyvena fiziškai neaktyvų gyvenimą ir užsisėdi namuose“, – sako G. Kruopytė.
Koks sportas tinkamiausias?
Vaistininkė sako, kad judėjimas yra visų gyvybinių procesų variklis, kuris leidžia užtikrinti ne tik geresnę širdies, vidaus organų, sąnarių ir raumenų veiklą, bet ir palaiko geresnę emocinę būklę bei energiją dienos metu. Fizinio aktyvumo forma ir intensyvumas priklauso nuo žmogaus fizinės ir funkcinės būklės, visų organizmo sistemų pajėgumo.
„Vyresniems žmonėms, kurie nebuvo sportininkai, mažiausiai 5 kartus per savaitę rekomenduojami vidutinio intensyvumo aerobiniai pratimai: ėjimas, plaukimas, neekstremalus važiavimas dviračiu, cikliškai kartojami judesiais. Taip pat 2–3 kartus per savaitę reikalingi jėgos pratimai su gumomis, svoriais, raumenų tonusui ir jėgai palaikyti, pusiausvyrą lavinantys pratimai griuvimo rizikai mažinti“, – papildo dėstytoja K. Visagurskienė.
Specialistė primena, kad nereikėtų pamiršti ir tempimo pratimų. Jie gerina kraujotaką, raumenų ir sausgyslių elastingumą, sąnarių paslankumą, o tai labai svarbu kasdienėms veikloms buityje: apsirengti, nusiprausti ir pasiekti daiktus.
„Jei žmogus nebuvo sportininkas, reikia vengti sporto šakų, kur didelė traumų rizika, nepradėti sudėtingos technikos reikalaujančios sporto šakos, taip pat neapsikrauti per dideliais krūviais. Reikėtų vengti šuolių, įtampos jei yra regėjimo sutrikimų, jei kamuoja sąnarių problemos – sporto šakų šaltyje“, – pataria dėstytoja ir priduria, kad ir kokią sporto šaką pasirinks senjorai, svarbu, išlaikyti reguliarumą.
Pradėti niekada nevėlu
Asociacijos „Senjorų iniciatyvų centras“ pirmininkė sako, kad visuomenėje vyrauja stereotipai, kad kai kurie žmonės sportui yra per seni, tačiau tai netiesa, pradėti sportuoti – niekada nevėlu.
„Svarbu pradėti lėtai ir atsargiai, atsižvelgti į pradinę sveikatos būklę ir fizinį pajėgumą. Pastebime, kad senjorus itin motyvuoja grupinės pratybos su bendraamžiais, kur nėra nesveikos konkurencijos ir nesistengiama lygiuotis į pajėgesnius jaunesnius dalyvius. Trečiojo amžiaus universiteto lankytojų vidutinis amžius apie 67 m., tačiau reguliariai apsilanko ir vyresni, net ir 80-mečiai. Trečiojo amžiaus universitetai prisideda prie vyresnio amžiaus žmonių fizinio aktyvumo skatinimo, o prisijungti gali visi norintys“, – pasakoja K. Visagurskienė.
Lietuvos sporto universiteto dėstytoja papildo, kad dėl savo sveikatos bijantys pradėti sportuoti senjorai, fizinį aktyvumą turi prisijaukinti lėtai: „Ryte dar lovoje reikia atlikti tempimo pratimus ir išjudinti sąnarius. Rekomenduojama kreiptis į kineziterapeutą, trenerį, kad sudarytų programą pradedantiesiems, parinktų tempimo, raumenų stiprinimo pratimus su mažais svoriais. Atliekant nedidelio intensyvumo pratimus, organizmas nepatiria nepageidaujamų kūno reakcijų, neįvyksta mikro traumos. Reguliariai mankštinantis intensyvumą reikia didinti palaipsniui“.
