„Sparvų burnos aparatas yra stambiausias šioje grupėje, todėl padaro didžiausią žaizdą. Kai jos kanda ir iš žaizdos laižo kraują – skauda. Tačiau padaryta žaizda (tiksliau žaizdelė) greitai užgyja, nekelia alerginių reakcijų ir didelio noro kasytis.
Uodai ir sparvos kąsdami su seilėmis įleidžia tam tikrą medžiagą, stabdančią kraujo krešėjimą – antikoaguliantą. Įkandus uodui ar sparvai negalima kasyti niežtinčios vietos, nes taip alergenas pasiskirsto plačiau, niežti dar labiau, o įdrėskimo vietoje gali vystytis infekcija.
Upinių mašalų seilės yra pačios toksiškiausios iš visų kraujasiurbių vabzdžių“, – asmeninėje „Facebook“ paskyroje rašė S.Čaplinskas.
Sparva palieka didesnį gumbą
Jis tęsė, kad uodų įkandimai paprastai nesukelia sunkesnių simptomų, išskyrus erzinančius, raudonos arba rausvos spalvos niežtinčius kauburėlio formos iškilimus ant odos.
„Kąsdamas uodas suleidžia savo seilių, kad siurbiamas kraujas nesukrešėtų. Niežtintis raudonas iškilimas atsiranda dėl uodo seilėse esančio žmogaus organizmui svetimo baltymo, sukeliančio lengvą vietinį uždegimą.
Todėl uodų įkandimai gali pradėti niežtėti kelios minutės po įkandimo. Uodo įkandimo vieta paprastai parausta, kiek patinsta, ją skauda, niežti. Nėra įkandimų sankaupų, o atskiri gumbeliai skirtingose neuždengtos odos vietose. Vaikams gali sutrikti miegas“, – rašė profesorius.
Sparvos dar vadinamos žabaliais, bimbalais, akliais yra didelės musės išraiškiomis akimis. S.Čaplinskas paaiškino, kad jos įpjauna odą ir įkandimo vietoje atsiranda gerokai didesnis patinimas (raudonas gumbas) nei įkandus uodui, maža srovele gali tekėti kraujas.
Pažeista vieta taip pat gali niežėti, ją patariama dezinfekuoti, kad nepatektų bakterijų, kurios gali sukelti minkštųjų audinių infekciją.
„Išskirtiniais atvejais gali pasireikšti tokie alergijos simptomai kaip svaigulys, pasunkėjęs kvėpavimas, bėrimas bei pykinimas. Sparvos kanda tiek žmonėms, tiek gyvuliams. Šie vabzdžiai yra laikomi kenkėjais, kadangi įkandimo metu į žmogaus ar gyvulio organizmą gali perduoti ligų sukėlėjus“, – rašė S.Čaplinskas.
Upinių mašalų įkandimai gali būti mirtini
Jis pridėjo, kad Lietuvoje aptinkami smulkieji ir upiniai mašalai. Mažas museles primenantys smulkieji mašalai dažnai aptinkami Labanoro girioje, o upiniai mašalai vystosi upėse, jie labiausiai kankina Dzūkijos gyventojus.
„Mašalai atkanda šiek tiek odos ir įleidžia nuodus kartu su antikoaguliantu. Upinių mašalų seilės yra pačios toksiškiausios iš visų kraujasiurbių vabzdžių ir daugybė jų įkandimų gali būti mirtini. Įkandimo vietą labai skauda, kyla stiprus niežulys (dažnai nusidraskoma iki kraujo), oda patinsta ir parausta.
Esant daugybiniams mašalų įkandimams gali pakilti temperatūra, atsirasti apsinuodijimo požymių. Įkandimo metu upiniai mašalai gali pernešti ant jų burnos aparato esančias įvairias bakterijas, kurios iššaukia alerginę reakciją.
Mirtini upinių mašalų sukandimo atvejai stebimi tik tarp galvijų, nes pavojų jaučiantis žmogus gali pasislėpti, užsidaryti patalpoje, o galvijai nuo upinių mašalų būrio ne visada gali pabėgti. Jei žmogų imtų kandžioti daug upinių mašalų vienu metu, jam pasireikštų toksikozė, kurios pirmieji požymiai – šokinėjantis kraujospūdis, krentanti temperatūra“, – pasakojo S.Čaplinskas.
Jis nuramino, kad smulkiųjų mašalų įkandimai turi mažiausią poveikį žmogui. Dažniausiai šie vabzdžiai kanda aplink ausis, veidą, po įkandimo ant odos lieka mažos raudonos dėmelės, kurios pradingsta per dieną be jokių didesnių nepatogumų.
„Uodų, sparvų ir mašalų įkandimų vietą reikia švariai nuplauti vandeniu su muilu ir dezinfekuoti. Jų įkandimas savaime nekelia didelio pavojaus sveikatai, tačiau šie vabzdžiai endeminėse vietovėse gali pernešti pavojingas ligas, todėl pasidomėkite prieš vykdami į kelionę į egzotinius kraštus ar į endeminę Europos dalį“, – patarė profesorius S.Čaplinskas.
