Keturias dimensijas apimanti terapija
Multidimensinės šeimos terapijos specialistė D.Raginytė sako, kad po ilgu ir sudėtingu pavadinimu slepiasi paprasta pagalba šeimoms: „Tai iš Amerikos atkeliavusi, sėkmingai ir plačiai Europoje naudojama, į šeimą orientuota elgesio keitimo programa, kurioje dalyvauja paauglius nuo 11 iki 17 metų auginančios šeimos.“ Vis dėlto ši programa šiek tiek skiriasi nuo jau įprastų pagalbos sunkumus bandančioms įveikti šeimoms būdų. „Čia ir šios programos išskirtinumas – apimamos kelios dimensijos. Dirbama ne tik su paaugliu, bet ir su jo tėvais, įtraukiama jo socialinė aplinka – tai gali būti mokykla, socialinės įstaigos, draugai, kiti giminės ir artimieji. Tai ir yra tos keturios dimensijos, kurias vadiname domeinais: paauglys, paauglio tėvai, šeima ir artimoji aplinka. Programos metu dirbama su visais kartu, ne atskirai“, – apie programos pobūdį kalba pašnekovė.
Specialistė sako, kad, bandant padėti problemų turinčiam paaugliui ir jo šeimai, labai svarbu suprasti ir pažinti jo aplinką. D.Raginytė pastebi, kad neretai paauglio socialinė aplinka gali daryti įtaką jo elgesiui, todėl į bendras sesijas stengiamasi įtraukti ir paauglio draugus, vaikiną ar merginą. „Jei paauglio sunkumai susiję su draugais, kurie jam daro stiprią įtaką, nėra taip paprasta juos įtraukti, bet sesijų metu, kalbantis apie draugus, galima pasiūlyti pasikviesti juos į bendrą sesiją. Per paprastą pokalbį, pasivaikščiojimą ar pasikvietus kur nors nueiti išgerti kavos galima organizuoti bendrus susitikimus, kurie iš tikrųjų padeda užmegzti ir sustiprinti ryšį. Tokiu būdu pats jaunuolis pamato, kad jo draugui ar draugei tai nėra baisu“, – pasakoja specialistė.
D.Raginytė mano, kad itin pravartu ir veiksminga į šį procesą įtraukti ir mokyklą, kurioje mokosi programoje dalyvaujantis paauglys. Šiandien mokyklos nėra aktyvios programos veikloje. Kai kurios šeimos susiduria su paauglio problemomis ugdymo procese, pavyzdžiui, praleidinėjamos pamokos, todėl itin svarbu bendrauti ir su ugdymo įstaiga: „Pavyksta surengti pavienius susitikimus ar paskambinti mokytojai, socialinei darbuotojai, tačiau tai nėra taip lengvai įgyvendinama, kaip norėtųsi.“
Skirtinga motyvacija kreiptis pagalbos
Pasak specialistės, dažniausiai į programą patenka šeimos, kurių paaugliai turi psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo problemų – tai gali būti tiek alkoholis, tiek narkotinės medžiagos, tiek rūkymas. Taip pat dažnai susiduriama su suicidinių minčių turinčiais paaugliais. D.Raginytė sako: „Dažnai tai nebūna viena problema, jos seka viena kitą. Jei tai narkotikų vartojimas, dažnai nelankoma mokykla, būna prasti mokymosi rezultatai ir santykiai su tėvais. Retesnis, bet irgi pasitaikantis atvejis – nusikalstama veikla.“
D.Raginytė savo praktikoje sutinka šeimų, nesikreipiančių pagalbos, nes nepripažįsta problemos arba bijo ją garsiai įvardyti ir priimti. „Nemažą skaičių šeimų mums atsiunčia socialinės institucijos. Jos dažnai jau būna nuėjusios kažkokį kelią pagalbos link, galbūt būna nusivylusios specialistais, kurie nepadėjo“, – sako specialistė. Nuovargis irgi gali būti viena iš priežasčių, kodėl sunku ieškoti pagalbos.
Pašnekovė teigia, kad šeimų motyvacija kreiptis pagalbos yra viena iš pagrindinių problemų Lietuvoje. Tam įtaką gali daryti ne vien nuovargis. „Per socialines institucijas nukreipiamų šeimų motyvacija yra visai kitokia, nes jiems jau yra liepta dalyvauti programoje, programa jau įtraukta į jų pagalbos šeimai planus“, – pasakoja D.Raginytė. Pasak jos, tokiu atveju iš pradžių reikia keisti požiūrį ir parodyti šeimai, kad programa gali būti tinkama ir veiksminga. Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai pačios šeimos kreipiasi pagalbos. „Tokių šeimų nusiteikimas dalyvauti programoje ir spręsti savo sunkumus gerokai skiriasi nuo tų, kurioms tai daryti paskirta. Jos pačios ieško pagalbos, o ne laukia, kol kas nors ją pasiūlys“, – sako specialistė. Ji atkreipia dėmesį, kad viena iš būtinų sąlygų dalyvaujant programoje yra ta, jog bent vienas iš suaugusių turi būti motyvuotas. Pagal principą keičiasi tėvai – keičiasi vaikai paremta programa negalės veikti, jei bent vienas iš paauglio tėvų nebus motyvuotas joje dalyvauti.
„Dažnai tėvai įsivaizduoja, kad, perdavus vaiką specialistui, jų indėlis čia ir pasibaigia, tėvai atsitraukia. Stengiuosi iš pirmo karto sakyti, jog tai yra visos šeimos rūpestis, ir tam, kad įvyktų bent minimalus pokytis, svarbus ne tik vaiko, bet ir tėvų įsitraukimas“, – sako D.Raginytė.
Metodai ir praktikos
Su problemų turinčiomis šeimomis dirbanti specialistė sako, kad visos šeimos skirtingos, todėl reikia ieškoti kiekvienai individualiai tinkančio priėjimo: „Kiekvienai šeimai veikia skirtingi būdai, padedantys pasitikėti specialistu ir užmegzti su juo ryšį. Viena iš priemonių gali būti neformali aplinka, kurioje įprastai mėgstame būti. Šiltuoju metų laiku tai gali būti laikas gamtoje, parkuose, geriant kavą ar pasivaikščiojant. Paauglį galima pasiimti iš mokyklos, lankyti jo mėgstamas vietas. Tai sumažina formalumą, atsiranda daugiau laisvės.“ Pati D.Raginytė skatina paauglį ar jo tėvus kalbėti apie tai, kas jiems rūpi, to nevertinant ir jų nekaltinant: „Ypač pirmaisiais kartais, kai vyksta susipažinimo procesas, leidžiu jiems išsikalbėti, išbūti – tai kuria saugią erdvę.“ Specialistė akcentuoja, kad šis santykiui užmegzti skirtas susipažinimo etapas yra itin svarbus. Kol neatsiranda santykis ir pasitikėjimas, negalima pereiti į kitą etapą, skirtą kalbėti apie pokyčius.
Anot D.Raginytės, kiekvienas specialistas programoje pritaiko savo turimas žinias, kompetencijas ir metodus, tačiau dažniausiai remiamasi kognityvinės elgesio terapijos metodika. Ji sako, kad MDFT yra savita ir nuo kitų programų skiriasi tuo, jog koncentruojasi į šeimos susitikimą: „Specialistas tampa tylusis konsultantas, paruošiantis klientus, kad vieni su kitais kalbėtųsi ir dialogą megztų patys. Tada mums pakanka moderuoti, užduoti tinkamus klausimus arba pakreipti tinkama linkme. Programos pagrindas – leisti šeimoms kalbėtis.“ Specialistės praktikoje taip pat svarbu laikytis principų neteisti ir priimti. Matydama nuo pamokymų ir kitų pagalbos priemonių pavargusias šeimas, D.Raginytė stengiasi padėti pastebėdama pozityviąsias puses: „Net ir pažintį su šeima svarbu pradėti pastebint ir įvardijant pozityvius dalykus. Tik po to palaipsniui pereinama prie problemų sprendimo būdų.“ Specialistė taip pat sako, kad programoje naudojama ir psichoedukacija, šeimos supažindinamos su kitais keliais ir profesionalais, kurie gali padėti esant priklausomybės ir kitų problemų atvejais.
D.Raginytė akcentuoja tikslo ar kelių numatymo svarbą: „Svarbu kiekvienoje dimensijoje nusimatyti tikslus, išgirsti paauglius ir jų tėvus, ką jie patys norėtų pakeisti. Svarbu, kad jie patys įsivardytų, kas yra jų pokytis, tada lengviau jo siekti. Ir tai tikrai pavyksta padaryti. Pasiekti bent kelis pokyčius jau yra labai daug. Tačiau dažnai reikia priminti, kad tai ne vieno susitikimo reikalas, arba atverti jau pasiektų pokyčių vaizdą.“
Asmeninis kelias MDFT specialisto link
Pati D.Raginytė sakosi apie programą nežinojusi iki jai čia patenkant. „Esu baigusi socialinio darbo studijas, visada judėjau konsultavimo kryptimi. Norėjau būti konkrečioje srityje, dirbti su klientų problematika ir gilintis į tai. Man tai visada buvo įdomu. Atsiradus darbo skelbimams į šią programą, iš karto suklusau. Nors tuo metu atrodė kažkas keista ir nepažinta, šiandien jaučiu, kad esu ten, kur ir turėjau būti“, – sako ji.
Kaip didžiausią iššūkį specialistė įvardija mokymąsi brėžti asmenines ribas. „Dabar išmokau atsiriboti nuo darbo, bet man sunku išlaikyti savo ir paauglių ribas. Viena vertus, sakai paaugliui: „Skambink man dieną, naktį, kai tik tau reikės“, nori užmegzti pasitikėjimu grįstą santykį, kita vertus, turi atskirti savo asmeninį laiką ir neleisti tuo piktnaudžiauti“, – pasakoja D.Raginytė. Tačiau ji pažymi, kad, net ir baigiant programą, visada palieka atvirą žinutę, jog esant norui pasikonsultuoti ar pasidžiaugti šeima gali skambinti ir susisiekti.
Sėkmingai pasiekti tikslą – įmanoma
D.Raginytė sutiko pasidalinti viena sėkmės istorija. Specialistė neslepia, kad tai buvo stiprus, gana sudėtingas atvejis, kai visi šeimai bandę padėti specialistai buvo benuleidžiantys rankas. „Šeimoje buvo tiek mamos emocinių sunkumų, tiek paauglės, turėjusios trauminių patirčių, savižudiškų veiksmų, psichoaktyvių medžiagų vartojimo, apsunkintų santykių su mama ir kitais šeimos nariais problemų. Tačiau mano buvimo su šia šeima metu mama susirūpino ir savimi – jai tapo svarbi psichikos sveikatos specialistų pagalba, ji pradėjo skirti laiko sau, reguliariai konsultuodavosi su specialistais. Keičiantis mamos būsenai, ėmė keistis ir paauglė. Man pradėjus su ja dirbti, ji labai greitai nustojo vartoti – dabar, praėjus daugiau nei metams, ji iki šiol yra blaivi. Ji nustojo vartoti visas psichoaktyviąsias medžiagas, pati pradėjo sekti savo emocijas, analizuoti, kas su ja vyksta, nustojo save žaloti. Paauglė pradėjo kitaip mąstyti ir elgtis. Dabar ji bendrauja ir su mama. Atrodo, šeima iškvėpė sunkumus. Tai buvo didžiulis pokytis, viena stipriausių mano patirčių. Mums pavyko užmegzti itin stiprų ryšį, kurį palaikome ir dabar“, – pasakoja specialistė.
Tai vienas pavyzdžių, kai MDFT programa padėjo šeimai įsigilinti į sunkumus ir mažais žingsneliais juos įveikti. Nors pačiai D.Raginytei kartais atrodo, jog 4–6 programos mėnesiai yra labai trumpas laiko tarpas įveikti įsisenėjusius sunkumus, juos pakeisti naujais ir, specialistui išėjus, nesugrįžti prie senųjų.
Pamatyti problemą ir ją pripažinti
D.Raginytė sako, kad dažnai būna įprasta smerkti ar nuvertinti problemų turinčias šeimas. Užuot smerkę, galėtume skatinti ir įvertinti, kai šeimos nebijo į jas pasižiūrėti, sau pripažinti: „Tai jau yra labai didelis žingsnis, vienas pirmųjų problemos sprendimo link. Todėl linkėčiau neišsigąsti, nesustoti, nepabijoti ir surizikuoti kreiptis į MDFT programos specialistus. Galbūt ši nauja programa padės jūsų šeimai.“
Multidimensinė šeimos terapijos programa finansuojama vykdant Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo programos „Sveikata“ projektą „Multidimensinis požiūris į vaikų ir jaunimo elgesio problemas per MDFT programos įgyvendinimą“.
