Otorinolaringologijos profesorius S.Vaitkus nuolat zuja tarp operacijų, o pas vieną žinomiausių šalyje rinochirurgų į apžiūras driekiasi eilės. Su užsidegimu apie savo darbą kalbantis specialistas tikino – jo profesija apima ir daug kitų sričių.
„Norint būti geru loristu, reikia būti ir gastroenterologu, kardiologu, alergologu-imunologu, odontologu, akių daktaru, neurologu...“ – vardijo medikas.
Kitąmet Ausų, nosies ir gerklės ligų klinika, kuriai vadovauja S.Vaitkus, minės 100 metų jubiliejų. Nuo 1992-ųjų klinikoje dirbantis profesorius siekia, kad tai būtų paminėta tinkamai, – laukia gausybė renginių, taip pat šventė čia sunkiai dirbantiems medikams.
„Tauta, kuri nežino savo istorijos, pasmerkta, todėl kuriame filmą apie klinikos istoriją, lankome čia dirbusius ir į pensiją išėjusius kolegas. Privalome prisiminti išėjusius, nepamiršti esančių ir kiekvienas pats suvokti, kad prisidedame prie istorijos kūrimo“, – akcentavo S.Vaitkus.
– Profesoriau, ilgos žiemos išvarginti ir pavasario sulaukę žmonės puola į gamtą, tačiau vos tik įsibėgėjus kovui prasideda ir alergijų sezonas. Stiprūs galvos skausmai, nosies užgulimas, čiaudulys, akių, gerklės peršėjimas, kosulys ir bėrimai – tai tik keli iš simptomų, kuriuos daugelis pajunta sušilus orams ir sužydėjus augalams. Ką turėtume žinoti apie alerginę slogą šiltuoju metų laiku?
– Alerginė sloga – tai nosies gleivinės uždegimas, kurį sukelia padidėjusio jautrumo imuninės sistemos reakcija į aplinkoje esančias medžiagas – alergenus. Alergine sloga serga 10–20 procentų populiacijos.
Sergant ja blogėja gyvenimo kokybė, didėja mieguistumas, mažėja darbingumas. Neretai kartu su alerginiu rinitu pasireiškia ir kitos ligos: astma, sinusitas, otitas.
Dažniausiai alerginę slogą sukelia šie alergenai: žiedadulkės, namų dulkių erkės, gyvūnai.
Alergine sloga sergančius pacientus dažniausiai vargina vandeninga sekrecija iš nosies, nosies užgulimas, nosies peršėjimas, čiaudulys, sutrikusi uoslė, akių paraudimas ir niežėjimas. Gali varginti ir kiti simptomai – galvos skausmas, sutrikęs miegas.
Vaikams yra būdingas alerginio irzlumo sindromas: jie sunkiai susikaupia, yra apatiški ir irzlūs. Paprasčiausias gydymo metodas – vengti alergenų, sukeliančių alerginę slogą. Medikamentinis gydymas taikomas, kai nepavyksta išvengti simptomus sukeliančių alergenų.
Atsižvelgiant į alerginės slogos eigą gali būti rekomenduojama vietinio arba sisteminio poveikio dekongestantų, nesedacinių (antros kartos) antihistamininių vaistų, įnosinių purškiamųjų gliukokortikoidų ir specifinė alergenų imunoterapija.
– Šiuo metu daugybė žmonių dar ir serga. Kuo sloga skiriasi nuo peršalimo? Kaip tai atskirti?
– Peršalimas – tai dažniausiai virusų (rinovirusų, koronavirusų, gripo virusų, adenovirusų ir kt.) sukeltas viršutinių kvėpavimų takų gleivinės uždegimas. Tuomet karščiavimo dažniausiai nebūna arba jis būna silpnas. Jeigu peršalimo sukeltas uždegimas vyrauja nosyje, tai vadinama rinitu.
Tuo metu sloga – nosies gleivinės uždegimo sukelta sekrecija iš nosies ar į nosiaryklę. Sloga skirstoma į infekcinę, alerginę ir neinfekcinę nealerginę. Visoms slogos formoms būdingi tie patys simptomai: pasunkėjęs kvėpavimas per nosį, nosies užgulimas, sekrecija, uoslės sutrikimas, čiaudulys. Skiriasi tik priežastys.
– Matyt, neretai iš tėvų sulaukiate klausimų apie atžalas, ar dažnas peršalimas vaikystėje normalu?
– Sloga yra viena pirmųjų vaiko gyvenimo ligų. Kūdikiams viršutinių kvėpavimo takų ligomis normalu sirgti iki 11 kartų, ikimokyklinio amžiaus vaikams – iki 8, mokyklinio amžiaus vaikams ir suaugusiesiems – iki 3–4 kartų per metus.
– Kaip reikėtų gydyti peršalimą?
– Posakis, kad negydoma sloga praeina per septynias dienas, o gydoma – per savaitę, yra teisingas nekomplikuotu peršalimu sergantiems žmonėms.
Peršalimo gydymas – tik simptominis, skiriami vietiniai nosies gleivines sutraukiantys vaistai, geriamieji sisteminiai dekongestantai, į kurių sudėtį įeina pseudoefedrinas (intranazaliniai dekongestantai).
Geriamųjų sisteminių dekongestantų nepasitarę su šeimos gydytoju neturėtų vartoti žmonės, sergantys cukriniu diabetu, glaukoma. Intranazalinius dekongestantus vartoti galima tik 5–7 dienas, ilgiau vartojant gali išsivystyti medikamentinė sloga, sisteminius dekongestantus galima vartoti iki dviejų savaičių.
Taip pat reikėtų vartoti daug skysčių, gerti arbatą su medumi ir drėkinti patalpų orą. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad nosies plovimas jūros vandeniu yra veiksmingas slogos gydymo būdas.
Jei simptomai tęsiasi daugiau nei 10 dienų, temperatūra nekyla, tai povirusinis rinosinusitas. Kadangi vyrauja nosies užgulimas ir sekrecija iš nosies į nosiaryklę, pirmo pasirinkimo vaistas yra intranazaliniai steroidai.
Jei peršalimo 4–5 parą pakyla didesnė nei 38 laipsnių temperatūra, atsiranda pūlinga sekrecija iš nosies, skausmas žando, kaktos, pakaušio ar tarpuakio srityje, tai yra bakterinės superinfekcijos požymis.
Šiai ūminio rinosinusito formai gydyti pirmas pasirinkimas – intranazaliniai steroidai, vietiniai ar sisteminiai gleivines sutraukiantys ir gleives skystinantys preparatai. Apie 10–15 procentų pacientų skiriami antibiotikai.
Simptomai, kai reikėtų atkreipti dėmesį ir pacientas turėtų nedelsdamas atvykti į skubios pagalbos skyrių, yra akių vokų paburkimas, akių judesių sutrikimas, akies obuolio paraudimas ir staiga sutrikusi rega arba smegenų dangalų uždegimo simptomai (intensyvūs galvos skausmai, šviesos baimė, kaklo raumenų įtempimas, pykinimas, vėmimas).
Iš visų viršutinių kvėpavimo takų infekcijų tik apie 0,5–2 procentus komplikuojasi bakterine infekcija ir ne visada ją reikia gydyti antibiotikais.
– Kada sloga jau tampa problema?
– Tai – filosofinis klausimas. Vieniems tai nesukelia nepatogumų, neblogina gyvenimo kokybės, o kai kuriems žmonėms tai gali būti rimta problema.
Sloga, kaip ir kitos ligos, gali būti lengvos eigos, nesukelianti problemų, vidutinės ar sunkios eigos, kai suprastėja gyvenimo kokybė. Dėl ilgalaikės slogos gali sutrikti miegas, kasdienė veikla, sumažėti fizinis aktyvumas. Apie 2 procentus viršutinių kvėpavimo takų virusinių infekcijų komplikuojasi bakterine infekcija. Tuomet sloga tampa problema.
Virusų sukeltas peršalimas visada yra vartai atsirasti bakterinei infekcijai. Peršalimas gali komplikuotis ūminiu rinosinusitu, ūminiu tonzilitu, ūminiu pūlingu viduriniu ausies uždegimu arba seroziniu vidurinės ausies uždegimu.
Apie 3–5 parą pasireiškus peršalimo simptomams staiga pakyla temperatūra, atsiranda karščiavimas ir skausmas paveiktoje srityje. Jei pasireiškia ūminis žandinis sinusitas, ima skaudėti skruostą, jei ūminis kaktinis sinusitas – skauda kaktą.
Ūminio sinusito metu iš nosies pasirodo pūlinga sekrecija. Jei peršalimas komplikuojasi ausų uždegimu, pasireiškia ūminis ausies skausmas, gali pasirodyti pūlinga sekrecija iš ausies. Atsiradus bakterinei infekcijai tikslinga skirti antibiotikų.
– Yra žmonių, kurie, atrodo, vaikšto nuolat šnirpšdami nosimi. Ne visi iki galo pagydo slogą, kiti, matyt, nuolat kenčia nuo kokių nors dirgiklių, jų nosis yra jautresnė. Ką reikėtų žinoti, kai sloga tampa lėtinė?
– Didžiausią įtaką lėtinio rinosinusito išsivystymui daro aplinkos veiksniai (alergenai, teršalai, dirgikliai), pakitusi žarnyno mikroflora, mityba ir nuo šiuolaikinio gyvenimo tempo neatsiejamas lėtinis stresas.
Šie veiksniai gali būti kontroliuojami, tačiau yra tokių, kurių pašalinti negalime, – tai genetinis paveldimumas, imuniteto savitumai, gleivinių apsauginio barjero pažeidimai ir kiekvieno žmogaus skirtinga anatomija.
Lėtinis rinosinusitas pasaulyje jau tampa viena pirmaujančių lėtinių ligų. Jis labai blogina gyvenimo kokybę, sutrikdo miegą, mažina darbingumą. Apie 30 procentų pacientų, sergančių depresija, serga ir lėtiniu rinosinusitu. Atlikta tyrimų, kad lėtinis sinusitas taip pat blogina širdies ir kraujagyslių problemų turinčių pacientų būklę, didina jų mirštamumą.
Apsunkintas kvėpavimas pro nosį nakties metu taip pat gali sukelti kvėpavimo sustojimo epizodus – miego apnėją, kuri yra trečia pagal mirštamumą lėtinė liga.
Lėtinis sinusitas gali būti be polipų ir su polipais. Nosies polipai – tai iš nosies gleivinės išaugęs ploną kojytę turintis gerybinis darinys.
Lėtinis rinosinusitas su polipoze dažniau atsinaujina, todėl per 10 metų dažnai tenka pakartotinai operuoti. Lėtinio rinosinusito viena priežasčių – alergija. Mūsų klinikos duomenimis, apie 40 procentų pacientų, kuriems diagnozuotas lėtinis rinosinusitas ir buvo taikytas chirurginis gydymas, taip pat buvo nustatyta alerginė astma.
– Kaip yra gydomas lėtinis rinosinusitas?
– Pradedama nuo konservatyvaus gydymo nosį plaunant fiziologiniu ar druskų tirpalu ir į ją purškiant gliukokortikoidus.
Sergant vidutinio sunkumo ar sunkios eigos lėtiniu rinosinusitu papildomai gali būti skiriama antibiotikų, tačiau jie nėra labai veiksmingi.
Ypač svarbu bendrauti su alergologais ir nustačius alergenus imtis antialerginio gydymo ar vengti alergenų. Kai kuriais atvejais galima taikyti biologinę terapiją.
Kadangi tai yra lėtinė liga, jos gydymas tęsiamas visą gyvenimą. Jei gydant ne trumpiau kaip tris mėnesius konservatyvusis gydymas neveiksmingas, gali būti skiriamas chirurginis gydymas.
Tačiau chirurginis gydymas ligos priežasčių nepašalina, tik pagerina gyvenimo kokybę, todėl medikamentinį gydymą reikia tęsti toliau. Svarbiausia – aplinkos veiksnių pašalinimas, tinkama mityba ir lėtinio streso vengimas.
Sergant lėtiniu rinosinusitu jau nuo 1970 metų taikoma funkcinė endonazalinė prienosinių ančių operacija. Šių operacijų efektyvumas – apie 90 procentų. Operacijos esmė – per nosį pašalinti patologinius darinius, praplatinti natūralias sinusų angas.
Šios operacijos atliekamos naudojantis mikroskopu, endoskopu. Jei liga išplitusi, kartais naudojamasi kita pažangia technika, pavyzdžiui, kompiuterine navigacine sistema.
– Kada reikėtų operuoti iškrypusią nosies pertvarą?
– Nosies pertvaros iškrypimas gali būti įgimtas ir įgytas (trauma, nosies operacija). Įvairiose šalyse iki 38 procentų naujagimių gimsta su sulaužyta nosies pertvara. Daugiau ar mažiau iškrypusi nosies pertvara randama net iki 80 procentų baltosios rasės žmonių, o apsunkintu kvėpavimu pro nosį skundžiasi apie 30 procentų populiacijos.
Tyrimų duomenimis, tik kas ketvirto paciento, besiskundžiančio pasunkėjusiu kvėpavimu pro nosį, ligos priežastis – iškrypusi nosies pertvara. Daugeliu atvejų iškrypusią nosies pertvarą turintys žmonės nesiskundžia sutrikusiu kvėpavimu pro nosį. Nusiskundimų atsiranda, kai iškrypimas yra didelis (remiasi į šoninę nosies sieną) arba yra funkciškai reikšmingoje anatominėje srityje, pavyzdžiui, siaurina šnervę. Jei iškrypusi pertvara netrukdo kvėpuoti pro nosį, jos operuoti nereikia.
Nuo sovietmečio buvo gajus mitas, kad būtina išsioperuoti pertvaras, bet tai – neprotingas požiūris. Tiesiog nėra tiesių pertvarų, ir visa ko esmė – yra priežastis kvėpavimo sutrikimui ar ne. Jei žmogus gerai jaučiasi, normaliai kvėpuoja, kam jam reikia tiesinti pertvarą?
Sykį pas mane atskubėjo vyras, susirūpinęs, kad jam reikia operuoti pertvarą, nes taip liepė kitas gydytojas. Tačiau pasiteiravus, ar jam ta pertvara trukdo kvėpuoti, jis atsakė neigiamai.
– Paminėjote daugelį veiksnių, kurie sukelia sinusitą, – tai ir aplinka, ir mityba, ir stresas. Bet juk visa tai buvo ir anksčiau. Gal dabar žmonių imunitetas jautresnis, reikšmingai pasikeitęs?
– Negalime sakyti, kad imuninė sistema pasikeitusi, bet aplinka, užterštumas tikrai keičiasi, gyvenimo, maisto, oro kokybė prastėja. Juk net antibiotikų vartojimas užmuša gerąsias bakterijas žarnyne, o dėl to gali kilti daugybė ligų ir vienas jų pasireiškimo atvejų gali būti per sinusus.
Daugeliui lietuvių netinka gerti pieną, dėl to atsiranda storojo žarnyno uždegimas. Serga ne sinusai, o žmogus, ir viena priežasčių gali būti bloga mityba. Paskaitykime ajurvedinę literatūrą ir rasime, kad lėtinio sinusito priežastis kaip ir aiški – pyktis ant savęs, savo artimojo ir storojo žarnyno užterštumas. Viskas, kas yra organizme, valosi ir išteka per nosį.
Pažiūrėkime, kaip gyvena žmonės kaime, – namas yra medinis, su gera ventiliacija, nėra pelėsio, maistas užaugintas savame ūkyje. Visa tai turi reikšmės. Be to, nėra bėgimo, tiek daug streso, kaimo žmonės anksti keliasi ir anksti eina miegoti, nesėdi prie kompiuterių.
O koks yra miestiečio gyvenimas? Uždaros patalpos, užterštas oras, deginamas mazutas, druskos keliuose, didžiausias dulkėtumas. Visa tai neabejotinai veikia kvėpavimo takus.
Štai viena pas mane atėjusi šeima skundėsi, kad nebeturi jėgų, nes visi serga. Pasirodo, remontavo daugiabutį, padarė renovaciją. Iki tol namo sienos buvo kiauros, nors ir savotiška, bet gera ventiliacija. Dabar sudėjo kokybiškus langus, viską susandarino, nėra oro apykaitos, padidėjo dulkėtumas.
Tie butai neturi normalios ventiliacijos, namuose padaugėjo alergenų, dėl to žmonės pradėjo sirgti. Kitaip tariant, jie gyvena užterštoje aplinkoje.
Vienu metu pas mane lankėsi keli iš eilės vieno banko darbuotojai, dirbę stikliniame pastate be normalios ventiliacijos, su kiliminėmis dangomis. Pasiteiravau, ar jie apskritai įsileidžia oro, kokia yra jo drėgmė? Ten buvo per sausa, per daug dulkėta. Nesvarbu, kad modernu ir gražu, – pastate trūko ventiliacijos, kondicionieriai nesureguliuoti ir užteršti. Kai pradedi gilintis, kodėl tavo gydymas nesėkmingas, tenka ieškoti priežasčių, kol jas randi.
– Dabar statoma daug modernių, stiklinių pastatų, sugriežtėjo ir statybų reikalavimai – statomi aukščiausios energinės klasės namai, kurie yra ir šilti, ir sausi. Ką reikėtų žinoti žmonėms?
– Jie turi žinoti aplinką, kurioje gyvena. Esminis dalykas statant namą, kartu ir viena didžiausių problemų, – šildomosios grindys, nuo kurių labai išdžiūsta oras. Pas mane ateina išdžiūvę žmonės, kurie dar ir pamiršta išgerti reikiamą kiekį vandens per parą. Nuolat jų teiraujuosi, kaip jie gyvena, kokia jų aplinka, kur miega. Ten, kur žmogus miega, drėgmė turi būti ne mažesnė kaip 45 procentai.
Prisiminkime, kaip gyveno mūsų močiutės, – vos prabudusios praverdavo langą, iškedendavo patalynę, padžiaudavo saulėje, žiemą per šalčius išnešdavo į lauką išvalyti kilimus, kad nebūtų dulkių ir dulkių erkių.
Maža to, gyvendavo, pavyzdžiui, Žemaitijoje dviejų galų name. Viena pusė būdavo šildoma, o ten, kur miegama, būdavo šalta, žmonės apsiklodavo pūkinėmis antklodėmis. Tačiau buvo miegama vėsioje patalpoje, kurioje yra gryno oro.
Žmogui patogu miegoti iki 22 laipsnių šilumos, bet kiti mėgaujasi ir 26 laipsniais. Tik tuomet jau pradedi džiūti. Taigi šiuolaikiniame pasaulyje žmogaus organizmui reikia atlaikyti daugybę iššūkių.
