„Blogiausia, kai svetimkūnis patenka į viršutinius kvėpavimo takus. Žmogus staiga pasikeičia. Bendravome, o žmogus ima kosėti, net mėlynuoti. Jis negali įkvėpti, dažniausiai bando keltis nuo stalo, blaškosi“, – užspringusio asmens elgseną „Žinių radijo“ laidoje „Sveikatos laikas“ apibūdino krūtinės chirurgijos gydytojas.
Pasak jo, prie kaklo pridėta ranka – visame pasaulyje atpažįstamas ženklas, kad asmuo springsta.
„Baisiausia, kad žmogus yra sąmoningas, bet negali nieko pasakyti“, – paaiškino P.Gradauskas.
Pataria nenuleisti rankų
Gydytojo teigimu, paspringęs žmogus šalia esantiems turėtų aiškiai parodyti, kad jo kvėpavimo takuose užstrigo svetimkūnis, jis negali kvėpuoti.
Aplinkiniai tokioje situacijoje turėtų atlikti Heimlicho manevrą: apkabinti springstantį žmogų iš nugaros, abi rankas sudėti žemiau krūtinkaulio ir staigiu judesiu suspausti. Taip pakeliamas slėgis krūtinės ląstoje – didelė tikimybė padės išmesti svetimkūnį.
Vieno spustelėjimo gali nepakakti: „Šitą veiksmą reikia kartoti, kartoti ir vėl kartoti“, – patikino P.Gradauskas.
Žinoma, dera nepamiršti iškviesti skubiosios pagalbos medikų. Tačiau gydytojų dar nėra, o žmogus praranda sąmonę, ką daryti?
„Juo labiau reikia nenuleisti rankų. Kai žmogus praranda sąmonę, jis dar labiau atsipalaiduoja. Heimlicho manevras tuomet gali būti net efektyvesnis. Jeigu žmogaus raumenys prieš tai buvo įtempti, jis priešinosi, dabar mūsų pagalba jam gali būti veiksmingesnė“, – paaiškino P.Gradauskas ir pridūrė, kad tokios akimirkos, be abejo, niekas nenori sulaukti.
Gali priminti infarktą
Paklaustas apie galimas užspringimo priežastis, chirurgas pastebėjo, kad užspringimai nėra dažni, todėl žmonės dažnai apie tai nepagalvoja, nebūna atsargūs.
Heimlicho manevrą turėtų mokėti visi vairuotojai, tačiau, kaip pastebi P.Gradauskas, mokytis ir išmokti – du skirtingi dalykai.
Anot gydytojo, užspringimas kartais supainiojamas su ūmiomis širdies ir kraujagyslių būklėmis.
„Manoma, kad tai miokardo infarktas, širdies smūgis. O iš tiesų po mirties randama, kad tai buvo įstrigęs šašlyko gabalas“, – pasakojo P.Gradauskas ir patikino, kad tokių atvejų Lietuvoje yra buvę.
Pavojus ne tik valgant
Valgyti atsigulus gali būti pavojinga. Tačiau iš lovos neišlipantys ligoniai kartais neturi kitos išeities.
Visgi, pasak gydytojo, užspringimai šioje situacijoje pasitaiko rečiau, nes maitinantis asmuo – žmogaus artimasis ar slaugos specialistas – tai daro atsargiai.
Gydytojas prisiminė ir neįprastą radinį paciento kvėpavimo takuose: „Gan giliai iš bronchų esame šalinę odontologų naudojamą grąžtelį, kuriuo iš šaknies traukiamas nervas (…) galbūt pacientas sujudėjo, ar odontologas pirštus atleido ir tas grąžtelis labai giliai įstrigo. Jį pašalinti buvo nelengva“, – paaiškino gydytojas ir pridūrė, kad ištrauktą svetimkūnį iki šiol saugo savo kolekcijoje.
Sąvaržėlė, smeigtukas ir kiti smulkūs daikteliai, neretai net suaugusių žmonių, nuryjami per neatsargumą. Nesvarbu, kad svetimkūnis neaštrus – į kvėpavimo takus patekusį daiktą ištraukti būtina.
Į kvėpavimo takus patekę nulūžę dantų protezų ar pačių dantų gabaliukai – medicininės praktikos klasika.
Sunki chirurgo dalia
Radijo laidoje P.Gradauskas taip pat pasakojo, kad chirurgo darbas – ne visada malonus. Nors tai nutinka ir retai, bet gydytojas pripažįsta: sunkiausia pasakyti, kad žmogus prarastas.
„Tai nei sėkmė, nei nesėkmė. Vienas plaučių chirurgas sakydavo, kad 10 proc. pacientų miršta, o 90 proc. išgyvena – gydytojui gera statistika. Bet mūsų ligoniui tai yra viskas arba nieko: 100 proc. į kažkurią pusę.
Labai sunku pranešti žinią, kai ligonis miršta operacinėje. Ačiū Dievui, tai nutinka retai, bet yra buvę. Išeini, matai viltingas žmogaus akis... Tą pasakyti yra sunkiausia“, – sakė P.Gradauskas.
Jis pridūrė: kaip elgtis tokiose situacijose niekas nemokė, patirties teko semtis iš gyvenimo.
„Pačios brangiausios pamokos, tos, kurių nenusipirksi, yra, kaip nereikia daryti. Galite nusipirkti kursus, kur paaiškins, kaip daryti reikia, bet niekas nerodys savo klaidų, nemokys, kaip daryti negalima“, – pastebėjo P.Gradauskas.
Gydytojas patikino, kad ant operacinės stalo mirusių pacientų gydytojai nepamiršta – kiekvienas chirurgas turi savo kapines.
