Antsvoris pavojingas, nes lemia įvairias ligas, pavyzdžiui, padidėjusį kraujospūdį, širdies ir kraujagyslių ligas, didinančias riziką patirti infarktą arba insultą, cukrinį diabetą, netgi vėžį. Dėl didelio svorio greičiau dyla sąnariai, deformuojasi stuburas, blogėja gyvenimo kokybė.
Prognozuojama, kad 2030 metais pasaulyje nutukusių žmonių bus apie 1 milijardą, o viena iš 5 moterų ir vienas iš 7 vyrų turės antsvorio.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų pilvo chirurgas, medicinos mokslų daktaras Donatas Danys pasakojo, kad nutukimas yra liga, jei KMI (kūno masės indeksas – tai ūgio ir svorio santykis) yra daugiau kaip 30.
– Kokie yra taikomi gydymo būdai?
– Dažniausiai gydymas pradedamas nuo konservatyvių priemonių – nuo gyvenimo būdo keitimo, žalingų mitybos įpročių korekcijos, fizinio aktyvumo didinimo. Tokiems pacientams būtina gydytojų dietologų pagalba, padedama pasirinkti sveikesnę gyvenseną.
Nepavykus efektyviai koreguoti KMI pacientai nukreipiami chirurginiam nutukimo gydymui. Jei KMI yra 35 ir daugiau, jei nustatyta gretutinių ligų, pacientams siūloma operacija.
Pasaulinėje praktikoje labiausiai pripažintos dviejų tipų operacijos: skrandžio rezekcija (angl. „gastric sleeve“) ir skrandžio apylanka („gastric bypass“).
Individualiai aptariama, kokią metodiką pacientui geriau pasirinkti. Skrandžio rezekcija šiuo metu taikoma dažniausiai. Pasaulyje tokia skrandžio mažinimo operacija populiaresnė dėl mažesnio komplikacijų dažnio ir fiziologiškumo.
Jei ligoniui diagnozuotas refliuksas, skrandžio išvarža, jei jis serga cukriniu diabetu, dažniau atliekama apylankos operacija, o kitais atvejais siūloma skrandžio rezekcijos procedūra.
– Kaip greitai pacientai atsigauna po operacijos?
– Abi operacijos atliekamos laparoskopu, daromi maži pjūviai – pilvo sienoje padaromos keturios ar penkios skylutės. Šių operacijų trukmė – apie valandą. Tai minimaliai invaziniai metodai, sukeliantys kuo mažiau žalos ligonio organizmui.
Atlikus skrandžio mažinimo operaciją jau kitą dieną žmogus gali būti namie. Jei pooperacinė eiga normali, yra saugu išleisti pacientą iš ligoninės, nors jo kūno masės indeksas gali siekti 50. Įsivaizduokite, moters ūgis yra 1,7 metro, ji sveria kelis šimtus kilogramų, bet po operacijos jau kitą dieną gali keliauti namo.
– Kokį sunkiausią pacientą esate operavęs?
– Esu operavęs ne vieną ligonį, kuris svėrė daugiau nei du šimtus kilogramų. Kadangi didelis svoris apsunkina bendrąją nejautrą, prieš operaciją patariame pacientui sulieknėti bent 30–40 kilogramų.
– Kada siūloma mažinti skrandį specialiu žiedu?
– Pasaulyje toks metodas – jau praeitis. Kai viršutinė skrandžio dalis apjuosiama reguliuojamąja juosta, kuri vadinama žiedu, tokia operacija nėra dažnai atliekama, tai sudaro apie vieną procentą visų operacijų, skirtų nutukimui gydyti. Prieš 10–15 metų tai buvo populiari operacija, tačiau jos atsisakoma dėl komplikacijų vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu.
Tarptautinėse konferencijose, kurios skirtos chirurginiam nutukimo gydymui, apie šį metodą jau nekalbama. Žiedas yra svetimkūnis, jis gali peraugti stemplę su skrandžiu, iš tos vietos gali kraujuoti, žiedas gali atsileisti, todėl jį reikia nuolat reguliuoti.
– Kaip dažnai galima žiedu susiaurinti skrandžio tūrį?
– Žiedas yra reguliuojamas, todėl skrandis gali būti siaurinamas. Jei svoris mažėja, viskas gerai, jei svoris stovi vietoje, reikia žiedą paveržti. Jei suveržiama per stipriai, būna sunku nuryti kietą maistą, žodžiu, būna daugiau žalos nei naudos. Sakyčiau, tai yra tam tikras žaidimas, nors suveržus skrandį jis lieka toks pat didelis kaip ir prieš operaciją.
Jeigu palygintume kelias operacijų rūšis, pavyzdžiui, naudojant reguliuojamąją juostą (žiedą) ir skrandžio rezekciją, po pirmos operacijos apetitas niekur nedingsta, bet daug valgyti negalima, ligonis kankinasi, kyla stresas. Žmogus kaltina save, kodėl ryžosi gultis ant operacinio stalo.
O atlikus skrandžio rezekciją noras prisivalgyti dingsta. Nėra milžiniško apetito, nes pašalinama ta skrandžio vieta, kurioje yra alkio receptoriai. Netgi suvalgius nedidelę porciją jaučiamas sotumas. Pavyzdžiui, žmogus atsigeria vandens ir sako, kad jau nebenori valgyti. Tai didelis privalumas.
Taip pat sustiprėja motyvacija lieknėti, maždaug po trijų keturių mėnesių pokyčiai pasidaro akivaizdūs. Džiaugdamiesi, kad gali įsigyti naujų drabužių, pasirinkti aktyvų laisvalaikį, pacientai mums siunčia netgi savo nuotraukų.
– Kokios galimos komplikacijos po nutukimo operacijų?
– Dažniausios komplikacijos yra pooperacinis kraujavimas ir siūlės nesandarumas, todėl po tokių operacijų pacientas ligoninėje išbūna 1–2 paras, o kitos komplikacijos priklauso nuo operacijos tipo, bet komplikacijų procentas panašus kaip ir taikant tulžies pūslės akmenligės chirurginį gydymą.
Pasitaiko reti atvejai, kai svoris grįžta ir po skrandžio mažinimo operacijų. Ypač tada, kai žmogus nenori keisti savo gyvenimo būdo. Grįžus svoriui patariama kreiptis į gydytoją dietologą ar psichoterapeutą.
Dėl galimų svorio chirurginių korekcijų sprendimas daromas tada, kai išbandomi visi kiti gydymo būdai.
– Kiek nutukimo gydymas priklauso nuo žmogaus valios?
– Turime suprasti, kad nė viena dieta negali duoti ilgalaikių rezultatų. Dieta yra trumpalaikė priemonė. Jei kyla pagunda save apdovanoti ir valgyti tai, ką esame įpratę, dėl dietos sumažėjęs svoris vėl grįžta.
O atlikus laparoskopinę operaciją, nesvarbu, ar tai skrandžio rezekcija, ar skrandžio apylanka, žmogus būna priverstas mažiau valgyti, nes jo skrandžio tūris smarkiai sumažėja. Maisto porcijos būna labai mažos, pavyzdžiui, 50–200 mililitrų.
Žodžiu, maisto būna tiek, kiek telpa į saują. Ilgainiui žmogus įpranta valgyti mažomis porcijos, o tai lemia nutukimo gydymo sėkmę. Žmogus gali rinktis netgi kaloringesnį maistą, bet mažomis porcijomis, todėl svoris natūraliai krinta.
