– Gydytoja, kodėl žmonės bijo eiti tikrintis savo sveikatos?
– Na, tikriausiai jie bijo, kad gydytojas nustatys kažkokią problemą, kuri galėtų pakeisti jų gyvenimą, Žmonių yra labai skirtingos asmenybės, labai skirtingos ir jų psichologinė struktūra organizmo, jie skirtingai reaguoja į signalus siunčiamus kūno. Vieni nuo menkiausio pasikeitimo, kurį pajaučia bėga pas gydytojus eina per specialistus ir kartais netgi hipohondrizuojasi, tampa ištisiniais ligų ieškotojais, o kiti eina tol kol vieną kartą krenta, juos bėgime sustabdo gyvenimas ir tada reikia tiktai džiaugtis jeigu jiems pasiseka, ir tas sustabdymas būna laikinas, pavyksta greitai vėl sugrįžti į normalų gyvenimą. Ta baimė yra visiškai pagrįsta. Tikriausiai vieni iš labiausiai bijančių gydytojų yra patys gydytojai pacientai.
Tikrai susiduriame su tuo, kad vieni iš tų, kurie dažniausiai užleidžia savo sveikatą yra patys medikai, kurie labiausiai bijo eiti pas gydytojus, tad čia yra ne paslaptis, bet tas baimes turėtume nugalėti. Protingumo ribose einant, bėgant gyvenimui mes visi žinome, kad jeigu ne nelaimingas atsitikimas, tai nei vienas nemirsime jaunas ir gražus. Vis tiek su gyvenimu ateis kažkokios sveikatos problemos ir jas tiesiog reikia laiku pamatyti, pastebėti, kreiptis į gydytojus, kurie nukreips pas reikiamą specialistą.
Medicina šiais laikais tikrai toli pažengusi ir toliau ne žingsniuoja, o šuoliuoja į priekį, taip kad galime sulaukti gražaus ir kokybiško ilgo gyvenimo, jeigu laiku nueisime pas gydytoją.
– Ne vienas gydytojas mini, kad keturiasdešimt penkeri metai – tarsi ribą. Kaip suprantu vyrams jau reikėtų pradėti rūpintis sveikata?
– Taip, moterims ta kartelė nukelta truputėlį toliau, nes įprastą moterį, bent jau nuo širdies kraujagyslių ligų, iki menopauzės apsaugo estrogenai – moteriški hormonai. Po to mūsų šansai susirgti širdies kraujagyslių liga praktiškai susilygina, bet noriu pasakyti, jog tikriausiai ir Jungtinėje Karalystėje, ir Lietuvoje šiuo metu puikiai veikia kardiologinės prevencinės programos, kurios tikrai yra prieinamos kiekvienam žmogui.
Tiesiog reikia kreiptis į pirmą grandį – savo šeimos gydytoją ir nuo keturiasdešimt penkerių metų vyrams, nuo penkiasdešimties metų moterims kartą metuose yra padaromi kraujo tyrimai, be to yra skaičiuoklės, kurios apskaičiuoja procentinę riziką bei gali apskaičiuoti net ir dešimties metų rizikas susirgti mirtinomis širdies kraujagyslių ligomis. Tada šeimos gydytojas įvertinęs paciento būklę toliau žiūri ar jį reikės siųsti pas gydytoją specialistą. Mes nepaminėjome dar vieno svarbaus faktoriaus neskaitant blogų įpročių, nes žmogus gali labai sveikai gyventi, bet jeigu jis sukasi, ypač didmiesčiuose, šiuolaikiniame gyvenime nesustodamas, jeigu jis nepailsi, jaučia ištisinį stresą, vien to užtenka, kad mūsų organizmai dirbtų iki paskutinės minutės ir kažkada tas paskutinis lašas nutrauks viską.
– Gerbiami gydytojai, jei aš teisingai suprantu, jūs visi tikitės būsimųjų pacientų arba tiesiog piliečių sąmoningumo? Kitais žodžiais, tariant vieno filmo herojaus citata: „skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas“. Taip, kad viskas paremta tik žmonių sąmoningumu ir asmenine iniciatyva.
– Be abejonės, aš sakyčiau, kad tai yra penkiasdešimt ant penkiasdešimt procentų sėkmė. Jeigu pacientas yra sąmoningas, save prižiūri ir patenka pas gerą gydytoją, rezultatas tikrai bus geras.
– Bet dažnu atveju žmonės elementariausiai nemato prasmės, tarkim, būti sveikais, nes gyvenimas yra sunkus ir vienintelis dalykas įveikti tuos sunkumus, tuos kylančius iššūkius yra būtent tais papildomais dirgikliais, kurie savo ruoštu, turbūt, ir didina įvairiausių ligų riziką. Tokiais kaip alkoholis, rūkymas ar kiti žalingi įpročiai. Ką jūs, kaip profesionalūs medikai, suprantate po tuo žodžiu „rūkymas“? Ar čia reiškia dvidešimt cigarečių per dieną, ar čia pypkės rūkymas, ar čia bet kokio tabako vartojimas bet kokia forma? Ar žmogus surūkantis vieną cigaretę per dieną skaitosi, kad jis rūko?
– Na, jis vis tiek rūko, bet aišku, viena cigaretė ar dvidešimt, yra skirtumas, tai gal tiek žalos ta viena cigaretė nepadarys arba proginis rūkymas vakarėliuose, tiesiog kompanijoje tikrai tiek nepakenks, bet principiniai, ypač jei žmogus jau turi kraujagyslių bėdą, mes griežtai rekomenduojame visiškai nerūkyti.
– Bet kaip įveikti tuos psichologinius iššūkius apie rūkymą praeityje, kaip tada žmogui susivokti, kai jis dvidešimt metų darė visai kitaip?
– Tai yra įpročiai. Be abejonės, jeigu atsigula į stacionarą žmogus link aštuoniasdešimties metų, kuris visą gyvenimą rūkė, ačiū Dievui pragyveno iki to 80 – mečio, tai dabar kapoti jam galvą ir sakyti, kad tu griežtai nerūkyk, tai tikrai manyčiau, kad jis nuo streso greičiau numirs. Kartais būna ir plaučiuose tokie pakitimai, kad jie turi parūkyti, kad ryte iškosėtų tą visą savo plaučių turinį ir toliau gyventų. Bet pažiūrėkite, normalūs vidutinio amžiaus vyrai, kurie rūkė visą gyvenimą ir net negali ištverti skristi lėktuve, reiškia jam problema perskristi Atlantą į Ameriką nesurūkius cigaretės, nes jis negali tiek laiko išbūti nerūkęs, įvyksta infarktas, jis papuola į ligoninę, guli ten tris dienas ar savaitę, jis nerūko ir nemiršta nuo to, kad nerūko. Tai yra įmanoma, tiesiog yra dabar daugybė programų, yra vaistinės, medikamentinės priemonės, kaip mesti rūkyti – problema yra galvoje.
– Gerbiama Vyte, tai galų gale žmogui, kuris ūmiai buvo ištiktas sąmoningumo priepuolio ir nusprendė eiti pas jus pasitikrinti sveikatos, ką jam reikėtų prieš tai žinoti, kad jo vizitas būtų dar prasmingesnis ir veiksmingesnis?
– Gal pradėsiu nuo to, kad jei jau žmogus sugalvojo, jog jam reikia ateiti, jis kažką jaučia, bet jei jūs nieko nejaučiate ir jums suėjo keturiasdešimt metų, aš manau, kad kiekvienas savo sveikatą gerbiantis žmogus turėtų vaistinėje įsigyti kraujospūdžio matavimo aparatą, turėti jį namuose.
Jis neužima daug vietos, daug nekainuoja ir tai gali būti pirmas signalas, jeigu jūs kartais blogiau besijausdamas, pavargęs, skaudant galvai išsimatuosite savo kraujospūdį, kas vėlgi yra absoliučiai nesudėtingas įmanomas veiksmas. Tai vat tą kraujospūdžio matavimą laikas nuo laiko atlikti ir jeigu jūs pastebite, kad viršija 140/90 paregistruokite jį, nereikia matuoti mėšlungiškai.
Vėlgi, yra hyper pareigingų žmonių, kurie pradeda matuoti kas pusvalandį ir pastebi, kad kuo daugiau matuoja, tuo daugiau kyla tas spaudimas, kas yra neteisinga. Mes sakome atsikėlėte, pasidarėte savo rytinį tualetą, galbūt pavalgėte pusryčius, tada ramiai prieš eidamas į darbą atsisėdot, pasimatavot spaudimą ir užsirašėt bei tą patį padarote grįžę iš namo darbo, bet jau viskam aprimus visom darbinėms emocijom ir fiziniam krūviui.
Jei sportuojate, po fizinio krūvio kraujospūdis normalizuojasi, tai ir krinta, o tai yra teigiamas poveikis širdies kraujagyslių sistemai. Jeigu labai nesiplečiant, tai yra kraujospūdžio pamonitoravimas. Būtų gerai einant pas gydytoją su kažkokia problema kiek aiškiau įmanoma suformuluoti savo jutimus, mokėti suformuluoti klausimus kas jus neramina, kad daktarui nereikėtų traukti kaip iš partizano, žinot, kas yra, kodėl ir kas buvo.
Jeigu buvę kažkokių sveikatos problemų, ypač vyresniems žmonėms, reikėtų gal net ir chronologiškai susirašyti kokios buvo rimtesnės ligos per gyvenimą, kokios galbūt darytos operacijos, savo šeimos istoriją, ko mes visada klausiame ir ką minėjo daktaras, savo giminių, ne žmonos, ne vyro, nes tai nėra giminės.
Jeigu vartojate kokius vaistus, vėl reikia žinoti tuos vaistus ir jų dozes, nes kartais būna žmogus žino pavadinimą, bet tų vaistų dozuočių šiais laikais yra labai įvairių, o jei sunku atsiminti kiti nusifotografuoja, kiti nusikerpa vaistų pakuočių daleles. Tai ženkliai supaprastina daktarui situacijos įvertinimą ir tolimesnę veiklą.
– Aš kaip pacientas, neprofesionalas, kaip žinia turėjęs sveikatos ligų, atsakyčiau jums į klausimą ko žmogus tikėtųsi eidamas pas daktarą. Man atrodo, jis visada tikisi gąsdinimo. Na, pavyzdžiui, jums tokia paralelė: einant pas odontologą atrodo lyg ir gražūs tie dantys, ir tarsi neskauda, na bet kažkokiu būdu visi odontologai randa šimtus problemų, tad patenki į ta orbitą, pradedi suktis vis darydamas kažkokią higieną, kanalų valymus ir taip toliau. Prevencine prasme aš suprantu, kad jie yra labai svarbūs ir turės teigiamą poveikį po 20 – 30 metų, bet šiandien man tai tiesiog kainuoja daug pinigų bei kažkokį papildomą stresą arba laiko sąnaudas. Taip turbūt ir su visom neurologinėm ligom, taip turbūt ir su visom fizinėm ligom ar pridavinėtum kraują, ar ką, visada tikiesi, kad kažkas ras kažką blogo tuo apkartindamas visais kitais atžvilgiais idealų gyvenimą.
– Giedriau, Jūs vyriškis, jūs turite mašina, tikriausiai turite namus, juos prižiūrite, remontuojate ir tai jūsų negąsdina, nes jūs žinot, kad investuojate į savo patogų gyvenimą. O į savo kūną nenorite investuoti?
– Kokių duotumėte patarimų buitiniame lygmenį žmogui, kuris galėtų kažkokiais tai savo veiksmais arba elgsena kompensuoti tuos kylančius rizikos veiksnius.
– Iš širdies ir kraujagyslių ligų perspektyvos, be abejonės, aš sakyčiau, kad žmogui vertingiausias būtų dvasios ramybė, pasiekti tą būseną, kada tu esi patenkintas gyvenimu, bet tą padaryti yra sunku, nes tai priklauso ne tik nuo mūsų – nuo aplinkos, nuo šeimos, nuo darbo ir nu visko. Jeigu mes negalime pakeisti informacijos, vėlgi, elementari išmintis, jog patys turime prisitaikyti, kad išgyventume su mažiausiom netektim sau pačiam. Tam kas tiki gal tai bus kunigas, tam kam priimtina joga eis į joga, kitas gal eis į mišką pasivaikščioti ar pabėgioti.
Antras dalykas – judėjimas. Čia yra vienas svarbiausių dalykų tikriausiai ir neurologijoje. Mes turime judėti pasirinkę sau priimtiną būdą. Vienas gal be galo mėgsta eiti į sporto salę ar būti kažkur kompanijoje, bet bent jau vaikščioti mes tikrai visi galime, vasarą važiuoti dviračiu. Sveikam kūnui reikalingas judėjimas ir visur, ir neurologijoje, ir širdies ligoms.
Daugiau patarimų Jūs galite rasti Vilniaus m. savivaldybės sveikatos stiprinimo fondo finansuojamo ir išsėtinės sklerozės draugijos „Feniksai“ vykdomo socialinio projekto svetainėje www.savarankiski.lt
