Dvasininkai atkreipia dėmesį, kad rūkymas kasmet nusineša daugiau negu 8 milijonus gyvybių ir pasaulinė kova su priklausomybe nėra efektyvi. Bažnyčia atsigręžia į mokslą ir vertina pastarųjų metų tyrimus, kurie rodo, kad dėl šiuolaikinių technologinių inovacijų rūkymo žala gali būti mažesnė.
Romoje vykusios diskusijos „Katalikų Bažnyčios požiūris į rūkymo priklausomybės žalos mažinimo problemą“ metu buvo konstatuota: jeigu nauji sprendimai yra efektyvūs ir padeda sumažinti žalą ir išgelbėti nors vieną gyvybę – atmesti jų nederėtų.
Bažnyčia skiria savo išteklių prevencijai, su priklausomybe kovojančių asmenų globai, reabilitacijai ir integracijai į visuomenę. Įtakingas Vatikano dvasininkas, Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos prefektas, kardinolas Michaelas Czerny yra vienas svarbiausių šios srities vadovų.
Dvasininkas nurodė, kad tabakas, narkotikai, alkoholis yra iššūkis visiems žmonėms, kurie jaučia pareigą ginti gyvybę ir saugoti orumą. Bažnyčios pozicija išlieka tvirta: žmogaus gyvybė yra šventa ir rūpinimasis sveikata yra kiekvieno asmens moralinė pareiga. Iš šios pareigos kyla ir klausimas, ar rūkymo keliamos žalos mažinimas yra rūpinimasis rūkančiųjų sveikata.
Ką apie tai mano Bažnyčios tarnai Lietuvoje? Kaip Bažnyčia gali padėti nuo priklausomybių kenčiantiems asmenims?
Atsisako matyti problemą savyje
„Rūkymas – vienas žalingų įpročių. Moksliškai nustatyta, kad tai kenkia sveikatai, žinomos rūkymo pasekmės. Bažnyčia daugiausia užsiima prevencija: apeliuoja į žmogaus sprendimą, diskutuoja su juo“, – paaiškino kunigas Algirdas Toliatas.
Jis pridūrė, kad Bažnyčios veikla daugiau nukreipta į kovą su priklausomybe nuo alkoholio, šią problemą turintiems žmonėms padedama įvairiose parapijose visoje Lietuvoje.
A.Toliatas pastebėjo, kad rūkaliai kunigo patarimo neieško. „Dėl rūkymo problemos į mane žmonės niekada nesikreipė. Bet ne kartą yra prašę pagalbos dėl alkoholio“, – pastebėjo A.Toliatas.
Priklausomybių turintiems žmonėms jau antrą dešimtmetį padeda kunigo Kęstučio Dvarecko iniciatyva įkurta bendruomenė „Aš esu“. Dvasininkas pastebi, kad paramą priklausomi asmenys, net ir panorę rasti pagalbos, susiduria su įvairiomis kliūtimis.
„Teoriniame lygmenyje viskas sudėliota, bet praktiniame atsiranda labai daug slenksčių, kuriuos įveikti vienas žmogus nėra pajėgus. Pagrindinė kliūtis – aplinkinių vertinimų baimė. Žmonės vengia kreiptis į pagalbos sistemas, nes nori išsaugoti anonimiškumą. Todėl ir ieškoma neprofesionalios pagalbos, kreipiamasi į užkalbėtojus, burtininkus, koduotojus“, – teigia K.Dvareckas.
Kita dažna priežastis, pasak jo, yra asmeninis nenoras keisti save. „Dažnai įsivaizduojama, kad blogis – tai konkreti medžiaga. Kai jos nelieka, tai su manimi viskas tvarkoje.
Tai saviapgaulė. Pati medžiaga nėra blogis. Juk kitais kiekiais medicinoje ji stebuklus daro. Tenka sau pripažinti, kad medžiagos veikiau išryškina mumyse slypintį negatyvą“, – mano kunigas.
K.Dvarecko įsitikinimu, mokslu pagrįsto sveikimo galimybių priklausomiems asmenims Lietuvoje yra. Nors atsiliekame nuo Vakarų, tačiau pranokstame daugelį Rytų regiono kaimynų.
Dvasininkas pastebi, kad pagalbos dėl priklausomybių dažniausiai ieškoma dėl išorinio postūmio, kai atsiduriama aklavietėje.
„Tai gali būti vaikų teisių tarnybos spaudimas, teismo įpareigojimas gydytis, artimųjų pasiryžimas nebetęsti ligos. Tada žmogus atvažiuoja be vidinės motyvacijos, tik iš neturėjimo, kur dėtis.
Tokiu atveju mūsų reabilitacijos centras atrodo patraukliai, nes esame mieste, o dauguma kitų įsikūrę kaimuose. Žmonės taip pat įvertina, kad turime daugiau specialistų“, – pasakojo K.Dvareckas.
Kita dalis „Aš esu“ benduomenės duris Vilniuje praverti renkasi, nes tai nevyriausybinė organizacija, pastebi kunigas. Žmonėms svarbus anonimiškumas, nes priklausomybės diagnozė gali pakenkti jų profesiniam gyvenimui.
„Susiduriame su keista problema. Žmogus tarnauja visuomenei, pavyzdžiui, dirba teisėkūros struktūroje arba turi medžiotojo bilietą, tai kol žmogus tyliai serga, jis gali dirbti, gali medžioti, bet jei jis sumanytų gydytis, atsirastų F kodas, jo lauktų bedarbystė, – stebisi kunigas. – Visi tavo geri darbai akimirksniu nubraukiami“.
Kunigas: rūkalai – užtikrinta žala
Paklaustas, ar tabako žala ir priklausomybė nuo rūkymo nelieka alkoholizmo ir narkotikų šešėlyje, K.Dvareckas išreiškė susirūpinimą, kad į skirtingas savęs žalojimo priemones žiūrime nevienodai.
„Priklausomybę nuo rūkymo ir nikotino galime priskirti prie visuomenei priimtinų, toleruojamų ligos formų“, – pastebi kunigas. Jis išreiškė nerimą, kad norma dažnai laikomos ir problemos su alkoholiu, pertekliniu vaistų vartojimu.
K.Dvareckas svarsto, kad užkietėję rūkaliai kreivų žvilgsnių išvengia, nes tabako dūmai jų organizmą nuodija palengva, o rūkantis žmogus nėra agresyvus aplinkinių atžvilgiu.
„Tolerancija nikotinui didesnė, ko gero, todėl, nes šita medžiaga nesunaikina adekvatumo. Jeigu žmogus išgeria daug alkoholio, vaistų, pavartoja psichotropinių medžiagų, jis nevaldo savo veiksmų. Šiuo atveju žmogus išlieka adekvatus.
Rūkantis žmogus sau kenkia daug lėčiau, bet žala jam yra užtikrinta. Mokslo įrodymų dėl kenksmingo rūkymo poveikio sveikatai yra daugiau nei pakankamai. Klaidina tai, kad efektas nėra staigus. Žmogus netampa agresyvus, galima dirbti, bendrauti. Todėl kultūriškai rūkyti yra priimtina“, – mano kunigas.
K.Dvarecko įkurtoje bendruomenėje nuolat gyvena nuo 15 iki 20 asmenų priklausomų nuo alkoholio, narkotikų, azartinių lošimų.
„Mūsų centre rūkymas yra toleruojamas, bet nėra taip, kad jis giriamas. Vadovaujamės filosofija, kad jei žmogui svarbu turėti tą ramentą, kol jis nesugijęs, neskubame ramento atimti. Rūkymo neskatiname, bet pirmiausia bandome išspręsti žmogui opesnę problemą“, – aiškina kunigas.
Bažnyčia rūkyti nedraus?
Tuo metu Seimo narys Andrius Navickas Vatikano hierarchų pasisakymus rūkymo žalos mažinimo tema vertina atsargiai. Esą tai nebūtinai reiškia, kad tabako problema Bažnyčios darbotvarkėje įgijo ypatingą vietą ar, kad požiūris į rūkymą tampa bažnytinio mokymo dalimi.
„Tikintiesiems siekiama priminti apie gyvenimo integralumą. Atsiranda ekologiniai, gamtos užterštumo, skurdo klausimai. Lygiai taip pat ir priklausomybių problema.
Bet tai nėra dogminiai dalykai, o veikiau aktualių klausimų kėlimas. Diskusija jokiu būdu nereiškia, kad Bažnyčia staiga uždraus rūkymą. Tai priminimas, kad orus gyvenimas, pagarba apima ir rūpestį savimi ir kitais“, – aiškina A.Navickas.
Jis priminė, kad karantinų laikotarpiu popiežius nevengė pasisakyti ir koronaviruso tematika: kaukių dėvėjimo, skiepų, rūpesčio artimaisiais klausimais.
„Manau, į tai reikia žiūrėti, kaip į nuoseklią popiežiaus iniciatyvą priminti, kad buvimas kataliku nėra tik nuėjimas į bažnyčią. Tai apima platų klausimų kėlimą ir atsakymų paiešką. Bet kai popiežius pasisako ar tai apie Ukrainą, ar apie rūkymą, tai ne dogmos, o tik bandymas ugdyti sąmoningumą“, – pabrėžia A.Navickas.
Seimo nario įsitikinimu, Lietuvoje padaryta nemaža pažanga rūkymo žalos mažinimo srityje. Svarbiausia, anot jo, kintantis visuomenės požiūris ir kultūriniai vaizdiniai.
„Mes matome, kaip nebemadinga tampa rūkyti, iš viešosios erdvės dingsta rūkymo vaizdai, o cigaretės dūmas romantizuojamas tik senuose filmuose“, – pastebi A.Navickas.
Jo nuomone, svarbus žingsnis žengtas, uždraudžiant kvapus ir skonius elektroninėse cigaretėse.
„Rūkymas yra bene vienintelė priklausomybių sritis, kurioje labai aiškiai žengiame į priekį. Mano dukra rūkyti pabandė tik paauglystėje, dabar ji suaugusi ir nei jai tai atrodo madinga, nei rūkalų jai norisi. Tai nebėra su šaunumu siejamas dalykas“, – įsitikinęs A.Navickas.
