Pasak jos, sutrikusį santykį su maistu dažnai lemia noras įtikti aplinkiniams, o pagyros, kai žmogui pavyksta numesti kelis kilogramus, sutrikimą tik pagilina. Psichologė taip pat papasakojo, kaip formuojasi valgymo sutrikimai ir kokie ženklai padeda juos atpažinti.
– Kaip galima pastebėti valgymo sutrikimus?
– Žmogus nuolat domėsis, kas yra maisto sudėtyje. Neužsisakinės kavinėje arba užsisakys tik gėrimą, kuris dažnu atveju bus vanduo, nes neturi kalorijų. Daug apskritai kalbės apie maistą, pasakos, ką apie jį sužinojo.
Sutrikimą turintis asmuo kalbės apie detoksikacijos būdus, daug komentuos savo kūną ir akcentuos trūkumus. Gali būti, kad jis intensyviai sportuos, kartais kelis kartus per dieną. Apibendrinant, visi pokalbiai suksis apie kūną, jo pokyčius, maistą ir sportą.
Žinoma, valgymo sutrikimus gali parodyti ir išvaizdos pokyčiai: slenkantys plaukai, lūžinėjantys nagai. Dar vienas ženklas – dažnas vaikščiojimas į tualetą.
Net iš pirmo žvilgsnio nekalta pastaba: „Šiandien daug prisivalgiau – rytoj reikės gerai išjudėti“, – rodo sutrikusį santykį su maistu.
– Iš praktikos turbūt matyti, kurią žmonių amžiaus grupę valgymo sutrikimai veikia labiausiai?
– Sunku pasakyti. Anksčiau atrodė, kad paauglius ir 25–30 metų žmones, bet paskutiniu metu pastebima, kad ir penkiasdešimties, šešiasdešimties metų žmonės taip pat turi valgymo sutrikimų, bet jie kitokie, nei mes esame įpratę matyti.
– Kodėl valgymo sutrikimai vis dažniau būdingi ir vyresniems gyventojams?
– Manau, kad stiprią įtaką turi dietų kultūra. Vadinamojo sveiko gyvenimo būdo palaikymas, apie kurį dabar daug kalbama, verčia žmones jaustis kaltais, nes jie gyvena netobulai.
Žmonės ima save riboti, skaičiuoti kalorijas – visą gyvenimą susitvarkyti norima tik pakeitus mitybą. Dažnai vyresni asmenys labai nori pagerinti savo sveikatą ir keičia mitybos režimą. Vadovaudamiesi mitais ir stereotipais, jie griebiasi drastiškų valgymo įpročių pokyčių, išbando įvairius mitybos būdus: protarpinį badavimą, veganizmą, žaliavalgystę ir t.t.
Taip, žinoma, mityba gali padėti, tačiau ji sudaro tik dalį viso proceso. Jeigu keičiame tik savo mitybą, bet netvarkome psichologijos, nauda sveikatai bus tik laikina.
– Kaip manote, kodėl sunku atpažinti valgymo problemas?
– Todėl, kad mes kreipiame dėmesį į rezultatą, bet ne priemones. Pavyzdžiui, pagiriame draugę, kai ji numeta svorio, sveikai maitinasi. Apskritai visuomenėje įprasta garsiai komentuoti aplinkinių kūno pokyčius.
Žmonės turi poreikį jaustis įvertinti, nesvarbu, jie yra paaugliai ar vyresnio amžiaus. Portaluose matome žmones, kurie per metus ar du numetė daug kilogramų ir susidarome iliuziją, kad pasekę jų pavyzdžių, susilaukę keletos komplimentų, pakeisime savo gyvenimą iš esmės.
– Valgymo sutrikimai – ne tik suaugusiųjų bėda. Kokie ženklai tėvams leidžia suprasti, kad jų vaikas turi problemų?
– Dažnai vaikams valgymo sutrikimai pradeda formuotis tuomet, kai ir tėvai turi ne visai sveiką santykį su maistu. Tėvai turėtų skirti dėmesio tam, kaip jie patys kalba apie maistą.
Mitybos sutrikimus, kol atžalai nėra keturiolikos metų, yra gana lengva pastebėti, nes vaikai dažniausiai neslepia, tiesiog atsisako kažko valgyti. Pavyzdžiui, nenori mėsos arba cukraus, o kartais priešingai – ima persvalgyti. Jų svoris ima kisti: sparčiai krenta arba priešingai – auga.
Galima rasti slepiamų pakuočių, saldainių popierėlių – stalčiuose, po lova. Vaikas valgo arba per mažai, arba per daug, daug kalba apie maistą. Žmonėms, kurie turi sutrikusį santykį su maistu, ši tema yra labai svarbi.
Jie nuolat galvoja koks bus kitas patiekalas. Jeigu tai pastebime vaikų kalbose, tai jau gali būti ženklas.
– Galbūt turite patarimų tėvams?
– Visi suprantame, kad įvairius standartus formuoja žiniasklaida ar socialiniai tinklai, tačiau sutrikimų šaknys yra giliau.
Tėvai dažnai „išmoko“ nepasitikėti siunčiamais signalais: neleidžia dėvėti rūbų, kuriuos nešioti norime. Valgyti taip pat privalome nustatytu laiku. Diena įstatyta į laiko ir taisyklių rėmus, nesivadovaujama intuityviais jausmais.
Svarbu įsiklausyti į vaikų poreikius, savijautą. Jei sako, kad jiems šalta, karšta ar spaudžia batai, vadinasi taip ir yra. Žmogus subręsta, o pasitikėjimas kūno siunčiamais signalais lieka neišugdytas. Tada jis savarankiškai ieško, kas padės suprasti save.
Jeigu nuo mažens patikėtume vaiku, jo pojūčiais ir mokytume klausytis kūno signalų, žiniasklaida bei socialiniai tinklai prarastų nemažą dalį įtakos.
– Kaip išdrįsti pasakyti šeimos nariui, kad komentarai apie maistą, kūną ir valgymo įpročius „man nepatinka“?
– Turi būti labai stiprus ir surasti žmonių, kurie tave palaiko. Sąmoningai vaikas, tikriausiai tai gali pradėti sakyti tik trylikos– keturiolikos metų ir visgi tokio amžiaus vaikai dar yra priklausomi nuo tėvų.
Taigi, visiška laisvė ateina išėjus iš namų. Išvažiavus studijuoti, dirbti yra lengviau pradėti kalbėtis. Tačiau, kol visgi tenka gyventi namuose, tol galbūt reikėtų nekritikuoti, o tiesiog laikytis savo ir žinoti, kad tėvai ne visada kalba tiesą. Reikia suprasti, kad ir jie gali klysti.
– Kaip studentui, kuris neturi didelio biudžeto, dirba, dar galbūt yra sutrikęs ir nesusidėliojęs prioritetų, „prisiversti“ pradėti gydyti savo emocinę būklę?
Svarbiausia yra norėti ir tikėti, kad gausi pagalbą. Reikia suprasti, kad tai yra didelė investicija į save bei į geresnį, kokybiškesnį mokymąsi, geresnę darbo, santykių kokybę. Reikia priimti, kad tai yra pagalba, o ne įrodymas, kad kažkas su tavimi yra negerai.
– Ar yra galimybė gauti nemokamas psichologo paslaugas?
Kalbant apie valgymo sutrikimus, dirbantis ar besimokantis žmogus turi teisę į nemokamą psichologinę pagalbą. Yra valgymo sutrikimų centras, „kompleksinės paslaugos šeimai“ projektas, bet kuris psicho-sveikatos centras, poliklinikos. Taip pat yra galimybės gauti dešimt nemokamų konsultacijų.
– Su kokiais valgymo sutrikimais tenka susidurti dažniausiai, o kurių žmonės net nelaiko problema?
– Plačiausiai žinomi yra anoreksija ir bulimija, daugiausiai apie juos kalbame, tačiau, pavyzdžiui, anoreksija turi dvi atmainas. Apie jas pradėta plačiai šnekėti paskutiniame dešimtmetyje.
Tai ortoreksija ir bikoreksija. Nuo ortoreksijos kenčiančių žmonių tikslas nėra numesti svorio, jie siekia kuo sveikiau gyventi. Šie žmonės patenka į sveikos mitybos „kultą“, siekia atsisakyti „nesveiko“ maisto.
Šokolado gabaliukas, neįeinantis į planą, akimirksniu sukels kaltės jausmą, lyg būtų padaręs didžiulę nuodėmę, gali pasišlykštėti savimi. Taip pat, atsiranda noras nuolat mokyti kitą žmogų.
Pavyzdžiui, jeigu nustojo valgyti miltus, būtinai pradės mokyti kitus, kad jų reikėtų atsisakyti. Dažnai to nepastebime, nes patarinėti kitiems yra įprasta.
Bikoreksija dažniau būdinga vyrams, tai galima apibūdinti kaip troškimą turėti labai raumeningą kūną. Šioje mityboje dominuoja baltyminis maistas, jie laikosi labai griežto mitybos režimo. Dažnai, tai laikome dideliu pasiekimu, nors tas žmogus kenčia nuolatinį stresą ir nerimą, dėl režimo ir raumeninės masės kiekio.
– Kodėl, net ir suprasdami kūno standartų absurdą, vis tiek esame jų dalis?
– Visi esame kolektyvinės bendruomenės dalis, jaučiame norą pritapti. Atsispirti tam yra labai sunku ir vienintelis kelias yra priimti, kad visi esame skirtingi, unikalūs ir tuo ypatingi. Esame reikalingi pasauliui tokie, kokie esame.
– Galbūt pasidalintumėte labiausiai papiktinusiu komentaru apie valgymo sutrikimus?
– „Nevalgyk vakare“ ir viskas, susitvarkys problemos arba: „Argi tu negali pora dienų pabadauti?“. Dar, žinoma, būna ir atvirkščiai: „Su tavimi viskas labai gerai, galėtum dar daugiau valgyti“, – prikrauna maisto į lėkštę net neatsiklausę.
Mitybos įpročiai taip pat dažnai siejami su valia. Gavau asmeninį klausimą: „Kaip tu sugebi baigti universitetą, skaityti knygas, pasiekti daugybę tikslų, bet negali numesti svorio?“. Požiūrį galima ir apversti – pasakyti, kad valgymo sutrikimą turintys žmonės yra labia valingi.
Klientės pradėjusios gyti nuo valgymo sutrikimų dažnai sulaukia pastabų: „O, kaip papilnėjai, kaip susitvarkei“, „Gal laukiesi?“ arba „Ką darei, kad čia taip sukūdai?“, – vyksta nuolatinis kišimąsis į asmeninę žmogaus erdvę.
– Jeigu pastebime, girdime, nujaučiame, kad draugas/draugė rodo valgymo sutrikimų ženklus, simptomus, kaip prieiti, padėti, ko paklausti?
– Parodyti rūpestį, nerimą, pasidalinti pastebėjimais t.y. apie kalbėjimą maisto tema, ne meilę sau. Nesakyti, kad tai yra valgymo sutrikimas, tiesiog parodyti, kad tas žmogus yra matomas ir svarbus.
– Itin populiarios išlieka saviugdos knygos. Ką manote apie šią neblėstančią madą?
– Jeigu žmogus perskaito šimtą tokių knygų, tai jam turbūt labiau pakenks, negu padės. Jeigu žmogus pasirinktų vieną, galbūt tuomet įmanoma padaryti kažkokį pozityvų pokytį.
Dažnas perskaito knygą, bet nesivadovauja joje pateiktais patarimais, o tiesiog pereina prie kitos knygos. Jaučiame informacijos perteklių, nuolat ieškome kažko geresnio, lengvesnio, o kartais priešingai – norime atrasti sudėtingesnį kelią.
Paieškos – užkeiktas ratas, kuriame galime pajausti neviltį, gėdą, manyti, kad nesugebame nieko padaryti, nors vienintelis dalykas, kurį darome – skaitome.
Mano nuomone, jeigu iš tikrųjų norite sau padėti – skaitykite kuo daugiau grožinės literatūros kūrinių, ypač klasikos, nes ten yra daug daugiau išminties negu saviugdos knygose.
Skaitydama grožinės literatūros knygą pasidarau tiek pat išnašų, kiek ir skaitydama psichologinę, kartais net ir daugiau. Grožinis kūrinys dvasinį pokytį duos greičiau, leis išgirsti savo vidinį balsą.
Bet ką išgirdus, paskaičius, reikia savęs paklausti: „Ar tai tinka man?“ Net ir psichologo konsultacijos metu, derėtų kvestionuoti kiekvieną patarimą.
– Kokios grožinės literatūros knygos jums padėjo pradėti mylėti save, turėti gerą santykį su maistu ir apskritai pasauliu?
– Susie Orbach knygas „Kūnai“ ir „Apie valgymą“ verta paskaityti, jei domitės valgymo sutrikimais. Morgan Scott Peck knyga „Nepramintuoju taku“– man labai brangi psichologinė knyga.
Labai patiko Lauros Groff knyga „Moiros ir Furijos“. Tai grožinis kūrinys, tačiau itin padeda pažvelgti kitaip tiek į aplinkinius, tiek į save.
Yves Dalpé „Neištikimybė nėra banali“– sudėtinga knyga, tačiau irgi mokė mane mylėti save. Visiems savo klientams, kurie paprašo psichologinės knygos rekomendacijos, visada siūlau David Hawkins „Paleidimas“. Ji padeda susivokti savo emociniame pasaulyje.
