– Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo Mokslo skyriaus Vaistinių ir prieskoninių augalų mokslo sektoriaus vedėja ir Gamtos mokslų fakulteto profesorė, Nacionalinės sveikatos tarybos narė, Lietuvos farmacijos sąjungos viceprezidentė, žurnalo „Lietuvos farmacijos žinios“ vyriausioji redaktorė... Štai kiek daug jūsų titulų! Bet gal pradėkime nuo jūsų mokslinės daktaro disertacijos apie rausvažiedę ežiuolę. Kodėl būtent ežiuolė? Juk ji auga ne viename darželyje ir laikoma gražia gėle?
– Tyrimo objektu pasirinkti rausvažiedę ežiuolę paskatino keletas priežasčių. Žmonės dažnai serga dėl neigiamų aplinkos veiksnių, visuomenėje plintančių žalingų įpročių, patiriamo lėtinio streso bei civilizacijos padovanotų patogumų, kurie apribojo fizinę veiklą – šie veiksniai neigiamai veikia žmogaus imuninę sistemą, todėl jai reikia padėti. Čia ežiuolė itin tinkama.
Populiariausios trys ežiuolės genties rūšys: rausvažiedė ežiuolė, siauralapė, blyškioji. Iš jų vaistinės augalinės žaliavos gaminama daugiau kaip 280 preparatų, vien iš rausvažiedžių – daugiau kaip 80 preparatų. Homeopatijoje veiksmingiausiais preparatais laikomi tie, kurie paruošti iš viso šio augalo antžeminės ir požeminės dalių.
Buvo pastebėtas ežiuolių specifinis poveikis gripo, herpes ir pūslelinio stomatito virusams. Ežiuolių preparatai yra efektyvi priemonė odos ligų – psoriazės, egzemos, taip pat ginekologinių, urologinių, onkologinių ligų ir kraujo užkrėtimo atvejais.
Šiais preparatais gydo leukopeniją (po švitinimo ir citostatikų gydymo kursų). Pediatrijoje ežiuolių preparatai su pertraukomis vartojami profilaktikai ir peršalimo ligoms gydyti – tai yra aktualu darželį ir mokyklą lankantiems vaikams.
Tačiau ežiuolės preparatų negalima vartoti nėštumo metu, astrinių šeimos augalams alergiškiems žmonėms, sergant tuberkulioze, leukoze, daugine skleroze, AIDS.
– Dabar nukrypkime nuo mokslo temos. Grįžkime į jūsų vaikystę, juk esate kilusi iš Pasvalio rajono mažo Matkūnų kaimo. Ten kažkas aiškiai apsuko jums galvą žolelėmis?..
– Taip. Vaikystėje girdėdavau tėvų ir Pušaloto apylinkių gyventojų pasakojimus apie nuostabų, atsidavusį vaistininką, žmonių vadintą aptiekoriumi. Jis buvo ne tik vaistininkas, bet ir kaimo gydytojas. Jis niekada neatsisakydavo padėti ligoniams, net ir nakties metu pas juos vykdavo į atokiausius kaimus.
Be to, mano močiutė buvo kaimo pribuvėja ir vaistažolininkė. Jai svarbūs buvo tautos papročiai, sukaupta senolių išmintis. Ji giminaičiams pasakodavo apie ligas ir vaistinius augalus, rodė juos savame darželyje, mokino, kaip vartoti.
Aš tuo metu buvau dar maža, bet atidžiai klausiausi jos pasakojimų, stengiausi viską įsidėmėti – tikrai buvo labai įdomu.
– O kaip sekėsi mokykloje, studijose?
– Pušaloto vidurinėje mokykloje buvo botaninis daržas, ten jau įgijau specializuotų botanikos praktikos žinių – tai buvo tarsi impulsas dar labiau domėtis vaistiniais augalais, imti svarstyti dėl studijų pasirinkimo būtent šioje srityje – taigi pasukau į Kauno medicinos instituto Farmacijos fakultetą.
Studijuodama aukštojoje mokykloje dalyvavau tarptautinėse stažuotėse, iš kurių įsimintiniausia – Čekijoje, Hradec Kralovėje. Karolio universiteto moderniame Farmacijos fakultete ir Prahoje, Mokslinių tyrimų institute bei vaistažolių gamykloje, domėjausi vaistinės augalinės žaliavos paruošimu ir perdirbimu įvairiomis technologijomis.
– Ar žmonės dėl savo sveikatos pakankamai naudoja vaistinius augalus, ar ne per dažnai renkasi sintetinius vaistinius preparatus?
– Tyrimais įrodyta, kad mūsų šalies gyventojai per daug ir neracionaliai vartoja sintetinius vaistus.
Vaistinių augalų ir jų augalinių preparatų sudėtyje taip pat yra cheminių biologiškai veiklių junginių, darančių farmakologinį poveikį organizmui, tad galimi ir nepageidaujami, šalutiniai poveikiai bei sąveika su kitais augaliniais bei sintetiniais vaistais.
Prieš juos vartojant būtina atsižvelgti į paciento individualias sveikatos savybes, gydytojo bei vaistininko rekomendacijas.
– Pastaruoju metu žmonės atsigręžia į natūralesnius gydymo būdus. Į ką patartumėte atkreipti dėmesį tiems, kurie gydosi vaistiniais augalais?
– Vaistinius, prieskoninius (aromatinius) augalus gali pažinti kiekvienas besidomintis jais žmogus, tačiau gydytis ir kitus gydyti turi teisę tik diplomuoti ir licencijuoti medicinos ir farmacijos srities specialistai. Jie pastaruoju metu vis aktyviau teikia teisingą informaciją apie vaistinės augalinės žaliavos savybes, biologiškai veikliųjų junginių gydomąjį poveikį žmogaus organizmui, išaiškina bei įspėja dėl neigiamos savigydos pavojaus žmogaus sveikatai bei jo gyvybei.
– Tad, kaip suprantu, netinkamai vartojami vaistiniai augalai gali tapti ir nuodu?
– Tikrai taip. Būtent todėl reikia teisingai parinkti dozes, žinoti, kada vartoti (prieš valgį ar po jo) bei išmanyti apie jų sąveiką su vartojamais kitais vaistais. Palyginti su sintetiniais vaistais, augaliniai vis dėlto geriau toleruojami, jų šalutinis poveikis švelnesnis.
– Žmonės dažnai mano, kad vaistažolės visada sveika, nesvarbu, kada ir kiek jų vartosi. Ar tai nepavojinga? Gal yra itin pavojingų vaistažolių, kurias vartojant tiesiog būtina žinoti instrukcijas?
– Lietuvoje iki šiol dominuoja populiarios, nerecenzuojamos knygelės, brošiūros ir reklamos apie vaistinius, prieskoninius augalus. Jose gali būti daug klaidingos informacijos.
Pavyzdžiui, vėdryninių šeimos vaistinis augalas eleboras, žmonių vadinamas čeru. Jame yra daug širdį veikiančių glikozidų, turinčių savybę kauptis organizme.
Vaistinė žaliava – eleborų šakniastiebių ir šaknų milteliai – dėl toksiškumo neįrašyta į Lietuvos valstybinį vaistų ir vaistinių medžiagų registrą, todėl nevartojama medicinoje gydymo tikslais ir prekiauti ja draudžiama. Tačiau ši „liekninamoji“ priemonė – eleborų šaknų preparatas, vadinamasis „moroznik“, – pardavinėjamas turguose, kioskuose. Ir žmonės ją vartoja ne vienus metus kaip antsvorį mažinančią priemonę.
Po vienos nelaimės, kai žmogus apsinuodijo šia „liekninamąja“ priemone, buvo dar kartą griežtai įvertintas jos poveikis – pasisakė įvairių sričių specialistai: ir gydytojai, ir chemikai.
– Kada ir kur geriausia rinkti vaistinius augalus?
– Vaistinių augalų rinkimas yra atsakinga užduotis, reikalaujanti specifinių žinių.
Vasaros atostogos – tinkamas laikas vaistinę augalinę žaliavą rinkti pievose, laukuose, miškuose, pelkėse. Žaliavos renkamos tik ekologiškai švariose vietose, giedrą dieną.
Vaistažolės dedamos į pintines, dėžes, viengubus medžiaginius maišelius, negalima jų spausti ir reikia kuo skubiau sudžiovinti. Namudinėmis sąlygomis vaistinė augalinė žaliava džiovinama nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje, o pramoniniu būdu – iš plantacijų žaliava ruošiama specialiai tam įrengtose džiovyklose, reguliuojant temperatūros ir drėgmės režimą.
– Vaikystėje dažnas ant nubrozdintų kūno vietų dėdavome kieme augusio gysločio lapus, ir gydavo labai greit. Ar dabar pagrįstai šiuolaikinės mamos bijo savo atžaloms ant žaizdų dėti šio augalo lapus ir renkasi vaistinėse pirktus purškalus?
– Nereikia bijoti tų lapų. Švieži gysločių lapai ir jų sultys pasižymi baktericidiniu, priešuždegiminiu poveikiu ir nuo senų laikų tradicinėje medicinoje vartojami išoriškai įvairių odos (pūlinių, furunkulų) ligoms gydyti.
Gysločių žaliavos vartojimas įvairių šalių tradicinėje medicinoje dabar yra pagrįstas moksliniais tyrimais. Prieš 22 metus Norvegijoje iš gysločių lapų gautas polisacharidų ekstraktas, pasižymintis antibakteriniu poveikiu.
