Kauno apskrities vyrų krizių centro vadovė psichologė Dovilė Bubnienė pasakojo, kad daugiau nei prieš du mėnesius prasidėjęs karas Ukrainoje palietė ir Lietuvos vyrų emocinę savijautą.
Rusijos karinė invazija į Ukrainą sukėlė daug prieštaringų jausmų visuomenėje. Tai gali būti įvairios reakcijos, kurių pagrindas yra nerimas, nežinomybė dėl ateities, stresas, depresija, beviltiškumo jausmas.
Kartais psichologinės priežastys sutrikdo ir fizinę sveikatą – prasideda nemiga, kiti miego sutrikimai, padidėja kraujospūdis, atsiranda širdies permušimų, netgi dieglių krūtinėje.
Psichologė D.Bubnienė pasakojo, kad mintys apie karą gali sukelti ypač stiprius išgyvenimus, pavyzdžiui, prarasto saugumo, užtikrintumo, o kai kada – ateities netekties jausmus. Gali užklupti nerimas, kaltės jausmas, kad nieko nedarau, o kiti žmonės žūsta.
Kai kada įsijungia stiprūs psichologinės gynybos mechanizmai – tai gali būti netgi karo neigimas, nenoras pripažinti pasekmes. Tačiau kiekvienas žmogus yra laisvas pasirinkti, kam jis skirs pagrindinį dėmesį.
– Su kokiais sunkumais dažniau susiduria vyrai, kurie kreipiasi į jūsų krizių centrą?
– Esu pastebėjusi, kad vieni vyrai stengiasi atsiriboti nuo karo baisumų, apsimeta, kad nieko nevyksta, – tai gali būti savotiška gynyba. Jie tarsi nuvertina pavojų, stengiasi užsiauginti storą odą sakydami: „Manęs tai neliečia“, „Kodėl man tai turi būti svarbu?“
Jie kai kada nesupranta tų žmonių, kurie reaguoja kur kas jautriau ir stengiasi padėti bėdoje atsidūrusiems ukrainiečiams. Tai yra akivaizdi neigimo reakcija, kai susiduriama su nemalonumais, įvairiomis kliūtimis, kurių neįmanoma pakeisti. Manau, kai kada tai yra ir empatijos, atjautos trūkumas.
Yra dalis vyrų, kurie pernelyg jautriai reaguoja į Ukrainos karą. Kiek teko susidurti, tai dažniau jauni vyrai, kai kurie turi šeimas ir mano, kad reikia imtis konkrečių veiksmų, stengtis apsaugoti savo vaikus ir artimuosius. Jie turi įvairių planų, stengiasi imtis atsakomybės, elgiasi tarsi produktyviai ir racionaliai, bet jaučia didelį nerimą.
Yra dalis vyrų, kuriems karas Ukrainoje sužadino patriotinius jausmus. Jie puikiai supranta, kad karas nėra džentelmenų klubas, kad jame visko gali nutikti. Jeigu Rusija nusitaikytų į Baltijos valstybes, svarbiausias dalykas būtų ne slėptis, o gintis ir nepasiduoti.
Yra vyrų, kuriems karas Ukrainoje buvo tarsi paraginimas kuo greičiau įstoti į Šaulių sąjungą ar tapti savanoriu. Jie svarsto, kaip pereiti medicininę apžiūrą, kaip susitvarkyti dokumentus. Jie ne tik emociškai įsitraukę į situaciją, bet ir yra apgalvoję veiksmus, ką ir kaip darytų.
– Kodėl psichologai įspėja, kad nevaldomas nerimas ir stresas sukelia rimtų sveikatos bėdų?
– Dalis vyrų, su kuriais teko susidurti, patiria ne tik stiprų dvasinį sukrėtimą, bet ir rimtą psichologinę traumą. Jie stengiasi kasdien analizuoti informaciją, o kadangi karas Ukrainoje tęsiasi daugiau kaip du mėnesius, jaučiasi taip, lyg patys būtų mūšio lauke. Tai nėra tik momentinis šokas, bet susiduriama su kur kas didesnėmis psichologinėmis problemomis.
Tai yra bejėgiškumo ir ateities praradimo jausmai, dingusi motyvacija mokytis, dirbti, nes karo akivaizdoje viskas atrodo beprasmiška. Jie nieko nenori planuoti, nes kažkur toli žūsta žmonės. Nerimui pateisinti jie netgi aiškina apie gresiantį trečiąjį pasaulinį karą, branduolinio atominio ginklo panaudojimą, kuris pražudys visą pasaulį, taip pat ir juos pačius.
Natūralu, kad karas yra didelė nelaimė, daug kas nepriklauso nuo civilių gyventojų, tačiau psichologinė reakcija rodo padidėjusį jautrumą.
„Kam gyventi?“, „Dėl ko stengtis?“ – tokie klausimai rodo, kad karas tokiems žmonėms tarsi nubraukė jų ateitį. Jie mano, kad jeigu reikėtų kariauti, tikriausiai tai reikštų ir žūtį. Įvairūs netikėti garsai kelia didelį stresą, būna neramu netgi naktį išgirdus skrendantį lėktuvą. Tokios būsenos būdingos vadinamajam potrauminiam sindromui.
Iš tikrųjų prislėgta nuotaika gali turėti savo priežastį, nes karas griauna įprastą gyvenimą. Dėl pasyvumo, nenoro ko nors imtis, sustingimo, prastos emocinės būsenos ar net depresijos kai kuriems vyrams gali būti reikalinga ne tik psichologo, bet ir psichiatro pagalba.
– Kaip atsikratyti įkyrių minčių apie karą? Kas gali sugrąžinti dvasinę ramybę?
– Niekam nesiūlyčiau praleisti visos dienos vien skaitant naujienas apie karą Ukrainoje. Būtina skirti laiko ir kitiems savo gyvenimo aspektams, kurie niekur nedingo. Niekas iš mūsų neatėmė pomėgių, laisvalaikio, bendravimo džiaugsmo.
Reikėtų atsitraukti nuo informacinio lauko. Jei nuo ryto yra naršoma internete ir stebimi įvykiai karo zonoje, neįmanoma susikaupti, sunku valdyti dėmesį, mažėja darbingumas.
Pirmoji pagalba sau – riboti informacijos srautą. Taip pat svarbu išsikalbėti apie patiriamą emocinį sukrėtimą, nelaikyti visko užspaudus savyje. Neigiamos emocijos turi savybę, kad ilgainiui jų intensyvumas mažėja. Kita vertus, svarbu pasirinkti tinkamą pašnekovą, nes yra šeimų, kur nuomonės išsiskiria, todėl gali kilti dar daugiau ginčų.
Būtina grįžti prie kasdienybės, įprastos rutinos, taip pat svarbu susiplanuoti darbus ir laikytis dienotvarkės. Savipagalba gali būti veiksminga, jei žmogus sugeba prisiminti malonius ritualus, kurie jam padeda.
Reikėtų išsaugoti socialinius ryšius, nes tai stiprina normalumo pojūtį. Žmonės turi galimybę dalytis jausmais ir taip mažinti streso lygį, negalima susitelkti tik į savo būsenas. Reikia skirti dėmesio ir laiko bendravimui.
– Ar artimieji gali padėti nerimo apimtam šeimos nariui?
– Artimieji vieni pirmųjų pastebi, kad kažkas atsitiko, kad pasikeitė žmogaus elgsena. Bet patarimai ne visada gelbėja. Pirmiausia žmogus turi pats norėti keisti savo būseną ir gyvenimą.
Jaučiant beviltiškumą ir nenorą nieko daryti reikia stengtis ištrūkti iš tokio užburto rato, nemanyti, kad viskas savaime praeis. Todėl geriausia ieškoti psichologo-psichoterapeuto pagalbos ar savitarpio pagalbos grupės. Kita vertus, užklupus depresyviai nuotaikai žmogui būna sunku ką nors keisti, jis būna pasyvus. Nepaisant to, reikėtų ieškoti pozityvaus sprendimo ir imtis veiklos. Pavyzdžiui, nerimą gali mažinti savanoriavimas, prisidėjimas prie labdaros, dalyvavimas įvairiuose projektuose.
Tokia veikla padeda žmogui pajusti, kad jis yra reikalingas, kad gali prisidėti prie kilnaus darbo, kad jis yra svarbių įvykių liudininkas.
Nerimą valdyti taip pat padeda meditacija, jogos ir kvėpavimo pratimai, knygų skaitymas, mėgstama veikla, aktyvus fizinis laisvalaikis, netgi pasivaikščiojimas gamtoje.
Taip pat galima išbandyti įvairias psichologines metodikas, padedančias ugdyti sąmoningą dėmesingumą ir gebėjimą sutelkti mintis „čia ir dabar“. Neretai žmonės gyvena praeitimi arba ateitimi, bet neįvertina akimirkos džiaugsmo ir nejaučia niekam dėkingumo, kad jie yra.
Antrojo pasaulinio karo baisumus išgyvenęs, netgi į koncentracijos stovyklą patekęs austrų psichiatras Viktoras Franklis yra parašęs ne vieną knygą apie gyvenimo prasmę.
Sukūręs psichoterapijos metodą logoterapiją V.Franklis savo knygoje „Žmogus ieško prasmės“ rašė, kad buvimas žmogumi visada yra nukreiptas ne į save, o į kažką – ar tai būtų prasmė, kurią reikia įgyvendinti, ar kitas žmogus, su kuriuo reikia bendrauti. Kuo labiau žmogus pamiršta save – tarnaudamas kokiam nors tikslui arba mylėdamas kitą žmogų, tuo jis žmogiškesnis ir tuo geriau įprasmina save.“
