Už ilgus geradarystės metus jiems dėkingi ne tik šimtai pacientų bei jų artimųjų – pasišventusieji neatlygintinai donorystei įvertinami ir valstybiniu lygiu.
Vertina pagal kelis kriterijus
Kaip primena Nacionalinio kraujo centro (NKC) direktorius Daumantas Gutauskas, ilgamečiai donorai, kuriems suteiktas garbės donoro vardas, turi teisę pretenduoti į antrojo laipsnio valstybinę pensiją.
Garbės donoro vardas (kartu su tai patvirtinančiu ženklu ir pažymėjimu) suteikiamas donorui, ne mažiau kaip 40 kartų nemokamai davusiam kraujo ar 200 kartų – plazmos ir aktyviai dalyvavusiam neatlygintinoje donorystės veikloje.
„Norisi, kad tai būtų žinoma plačiau, nes yra nemažai tokių žmonių, kurie atitinka kriterijus, tačiau galbūt stokodami informacijos tiesiog nepildo dokumentų šiai pensijai gauti“, – kalbėjo pašnekovas.
Valstybinė pensija, kurios dydis šiuo metu siekia 116 eurų, garbės donorams mokama sukakus senatvės pensijos amžiui.
Asmeniui, turinčiam teisę gauti kelias valstybines pensijas, jo pasirinkimu mokama tik viena jų, išskyrus valstybinę našlių ir našlaičių pensiją, kuri taip pat gali būti mokama tik su viena valstybinių pensijų.
Įspūdingas skaičius – ne siekiamybė
NKC vadovo duomenimis, šiuo metu šalyje yra 58 garbės donorai, gaunantys antrojo laipsnio valstybinę pensiją.
Vienas jų – vilnietis Rimantas Daunoravičius, kurio donorystės kelias prasidėjo daugiau nei prieš keturis dešimtmečius, dar studijų metais.
„Jau reguliariai kraujo ėmiau duoti nuo 1984-ųjų, kai gimė pirmas sūnus – tuomet buvo tokia kaip ir prievolė būsimajam tėčiui prieš gimstant vaikui paaukoti kraujo“, – netikėtą sovietmečio laikų faktą priminė pašnekovas.
R.Daunoravičiaus donavimo „metraštis“ išties įspūdingas: kraujo aukota net 92 kartus – ir tai tik oficialus skaičius.
„Tiek skaičiuojama nuo to laiko, kai prasidėjo apskaita įsigaliojus Kraujo donorystės įstatymui, tad kiek iš viso tų kartų buvo, sunku tiksliai pasakyti“ – šyptelėjo pašnekovas.
Donoras neneigė – pasiekti šimtuką būtų smagu, nors ir neturįs tokio tikslo. Iki šiol aktyvų gyvenimo būdą propaguojantis 65-metis, įvairių bėgimų, maratonų dalyvis tebetęsia donorystės misiją ir, kaip patikino, kraujo aukos tol, kol leis sveikata.
Įsitraukė visi šeimos nariai
Dėsninga, jog ilgametes kraujo donorystės tradicijas puoselėjantys žmonės tampa geru užkrečiamu pavyzdžiu ir kitiems. R. Daunoravičiaus pėdomis pasekė ne tik abu sūnūs – keletą kartų kraujo aukojo ir žmona.
Kaip prisipažino pašnekovas, viena vertus, kraujo donorystės svarba nekelia abejonių, vis dėlto, ko gero, tikriausias, jautriausias santykis susiformuoja per asmeninę patirtį.
„Mano garbaus amžiaus mamai dėl sveikatos problemų taip pat tam tikru periodu reikia perpilti kraują. Prieš keletą metų ji yra pasakiusi: štai tu duodi kraujo, o aš pasiimu, gal man net tas pats tenka. Ir tuomet šie jos žodžiai išties užgavo labai jautrią stygą“, – atviravo R. Daunoravičius.
Ar garbės donoro titulas ir valstybinė pensija vilniečiui buvo svarbi paskata?
„Tai nebuvo mano siekiamybė, tikslas, tačiau būsiu atviras – tai malonu. Tai puikus įvertinimas ir materialus paskatinimas, tad būčiau tikrai neteisus, sakydamas, kad visa tai man nieko nereiškia“, – pripažino pašnekovas.
Artimi pavyzdžiai – paveikiausi
NKC direktoriaus D.Gutausko žodžiais, donorų, gausybę kartų nuosekliai dovanojusių kraujo, indėlis į visuomenės sveikatą ir gerovę nepamatuojamas.
„Tad įtvirtinti tokiems žmonėms antrojo laipsnio pensiją neabejotinai buvo labai teisingas ir pozityvus valstybės žingsnis. Įvertinant, kad vidutinė pensija šiuo metu Lietuvoje siekia 414 eurų, papildomi 116 eurų yra gana ženklus materialinis priedas“, – sako pašnekovas.
NKC vadovo teigimu, labai svarbu, kad aukojančiųjų kraują gretos nesektų.
Kaip žinia, sulaukus 65 metų atsiranda tam tikri apribojimai, siekiant nepakenkti paties donoro sveikatai, – norint tęsti donorystę būtinas gydytojo sutikimas.
„Dalis donorų tiesiog dėl amžiaus nebegali donuoti kraujo, atsitraukia nuo šios geros veiklos, tad ir mums reikia naujų žmonių. Džiugu, kad patys kraujo donorai, populiarindami donorystės idėją, į šią misiją pirmiausia paskatina įsijungti šeimos narius, bičiulius. Savo ruožtu pastebime, kad tai vienas paveikiausių būdų – į donorystę žmonės mieliau linkę, kai konkrečius pavyzdžius mato būtent savo artimoje aplinkoje“, – pripažino D.Gutauskas.
