Sugriovė mitus apie sveiką mitybą: kokia nauda iš vitaminų ir pieno?

Gal tai tik prasimanymai? Mokslininkai vis dažniau paneigia ilgus metus gyvavusius mitus apie sveiką mitybą ir naująja šių laikų mada tapusį sveiką gyvenimo būdą. Tad ką iš tiesų verta žinoti?

Genetiškai modifikuoti produktai gaunami iš augalų, gyvūnų ar mikroorganizmų, pakeistų šiuolaikinėmis biotechnologijomis. Genus, atsakingus už naudingą vieno organizmo požymį, įterpia į kito DNR.

Tokiu būdu mokslininkai išvedė bakterijas, kurios sintetina insuliną, analogišką žmogui. Šį genetiškai modifikuotą hormoną visame pasaulyje vartoja milijonai sergančiųjų diabetu.

Genetiškai modifikuotos bulvės, sojos ir kukurūzai pasižymi dideliu derlingumu, yra atsparūs kenkėjams ir jų beveik nereikia apdoroti pesticidais – cheminėmis medžiagomis kovai su nepageidaujamais organizmais.

Atsiranda sąmokslo teorijų, kad suvalgius genetiškai modifikuotą produktą dalis nepatikimai pritvirtintų genų nuo jo atsiplėš, prasiskverbs į žmogaus DNR ir jai pakenks – žmogus susirgs, pasikeis jo išvaizda ir jis netrukus mirs.

Sklando gandai apie pomidorus, kurie dėl atsparumo šalčiui buvo sukryžminti su plekšnėmis. Atsiranda naivuolių, kurie baiminasi, ar žmogui, vartojančiam tokius pomidorus, po kelių kartų neišaugs pelekai.

Genetiškai modifikuoti produktai iš tikrųjų nėra žalingi nei žmogui, nei gamtai. Su maistu nuolat gauname didžiulį kiekį svetimos genetinės informacijos, nes bet kokių baltymų sudėtyje yra nepažįstamų genų.

Vartojame paukštieną, bet juk sparnai neišaugo, šveičiame kiaulieną, bet nekriuksime. Kai žmogus valgo kilkes pomidorų padaže, jis gauna pomidoro ir žuvies genų. Bet juk visa tai suvirškinęs ir toliau lieka žmogumi.

Kodėl kilo triukšmas dėl genetiškai modifikuotų produktų?

Kompanijos iš pesticidų gamybos uždirba gerus pinigus. Tad ar joms naudinga, kad didžiulius plotus užimtų genetiškai modifikuoti augalai?

Teigiama, kad kraujagyslių ligų padažnėjo, nes žmonės vartoja per daug žalingų sočiųjų riebalų, kurie užteršia kraujagysles.

2010-aisiais buvo išspausdintas didžiulis mokslinis straipsnis apie riebalus ir širdį. Ištyrę 345 tūkst. žmonių gydytojai nerado jokio ryšio tarp širdies ligų ir sviesto, lašinių, pašteto kiekio, kuris buvo vartojamas. Teorija, pagal kurią sotieji riebalai žalingi organizmui, pasirodė ne visai teisinga.

Negana to, pastarojo meto tyrimai atskleidė, kad sotieji riebalai padidina gerojo ir sumažina blogojo cholesterolio kiekį kraujyje.

Vitaminai reikalingi visiems organizme vykstantiems procesams – pradedant virškinimu, naujos gyvybės užmezgimu ir mąstymu. Tai lyg degtukai, kurie įžiebia medžiagų apykaitos laužą.

Dalį vitaminų gamina organizmas, dalį gauname su maistu. Jei vitaminų trūksta, žmogus serga ir gali net numirti. Juk prieš 200 metų žmonės mirdavo nuo skorbuto, kurį sukeldavo vitamino C trūkumas.

Sklando nuomonė, kad vitaminus vartojant nuolat ir didelėmis dozėmis galima apsisaugoti nuo gripo, peršalimo, onkologinių ligų, infarkto ir insulto, atrodyti jaunai ir gyventi labai ilgai.

Vitaminai neturi įtakos gyvenimo trukmei ir negelbėja nuo ligų, nesvarbu, kokiu pavidalu būtų vartojami. Gausus antioksidantinio poveikio maisto papildų, turinčių beta karoteno, A ir C, E vitaminų ir seleno, vartojimas neužkerta kelio vėžiui ir nepailgina gyvenimo sergantiems, rašė žymusis amerikiečių genetikas, Nobelio premijos laureatas Jamesas Watsonas (93 m.) akademiniame žurnale „Open Biology“.

Vitaminų bumo kaltininkas – molekulinės biologijos tyrėjas, Nobelio chemijos ir taikos premijų laureatas Linus Paulingas (1901–1994). Būdamas 65-erių įkvėptas įdomaus pokalbio apie vitaminus su savo draugu chemiku jis pamanė, kad vitaminas C išgydo nuo peršalimo. Jį L.Paulingas pradėjo vartoti itin dideliais kiekiais.

Savo straipsniuose amerikietis nuolat rašė apie gydomąją vitamino C galią. Jis rekomendavo šiuo vitaminu gydyti onkologines ligas, vartoti kaip priemonę nuo infarkto ir insulto. Autoritetingo molekulinės biologijos tyrėjo teiginiais buvo tikima.

Deja, rimti moksliniai tyrimai nepatvirtino jauninamųjų ir sveikatos suteikiančių vitaminų savybių. Bet jų bumas nenusilpo iki šiol. Juk visiems mums taip reikia stebuklo!

Vartoti vitaminus būtina, bet negalima jiems priskirti tų gydomųjų savybių, kuriomis jie nepasižymi.

Skiepai žalingi, pražūtingi ir jų reikia atsisakyti? Visiškai ne! Vakcinacijos metu į žmogaus organizmą įterpiamos ligų sukėlėjų „agentų“ dalelytės. Imuninės sistemos atsakas – antikūnų, kurie nukreipti apsaugai nuo šios ligos, gamyba. Ir kai susiduriama su tikruoju sukėlėju, nesusergama ar patiriama tik lengva ligos forma.

Sklinda kalbos, kad skiepai sukelia labai rimtas ligas, pavyzdžiui, ankstyvą vaikų autizmą ir silpnina imunitetą. Ir kam skiepytis nuo ligų, kurios nebepasireiškia? Juk poliomielitu – ūmine virusine infekcine liga – nebesergama.

Kodėl pulta triukšmauti dėl skiepų? 1998-aisiais britų gydytojas Andrew Wakefieldas (64 m.) autoritetingame medicinos žurnale „Lancet“ paskelbė, kad esama ryšio tarp tymų, kiaulytės, raudonukės vakcinos ir vaikų autizmo. Šią informaciją persispausdino populiarūs leidiniai. Žmonės pradėjo atsisakyti skiepų. 2004-aisiais A.Wakefieldo tyrimų rezultatus paneigė kiti gydytojai, apie tai parašę britų medicinos žurnale.

2008-aisiais Didžiojoje Britanijoje kilo pirmoji po daugelio metų tymų epidemija. Paaiškėjo, kad nuo šios ligos dauguma vaikų nebuvo paskiepyti.

Po trejų metų buvo atskleista, kad A.Wakefieldo tyrimai buvo suklastoti. Pasirodė, kad britų medikas sukūrė prietaisą, nustatantį autizmu sergančių vaikų antikūnų prieš tymus lygį kraujyje.

Vėliau paaiškėjo, kad prietaisas tiesiog buvo netikslus ir netinkamas naudoti. Bet A.Wakefieldas susižėrė solidžią sumelę iš knygų, nukreiptų prieš skiepus. Gal liūdnai pagarsėjusio britų gydytojo teiginių aidas atsirito ir iki mūsų dienų? Juk nemažai žmonių dar vengia skiepytis nuo koronaviruso.

Pienas – nebrangus, visiems prieinamas produktas, greitai pasotinantis ir turintis daug naudingų medžiagų. Tvirtinama, kad tai esąs idealus maistas bet kokio amžiaus žmonėms. Pienas – lengvai pasisavinamų baltymų ir kalcio šaltinis, be to, puiki migdomoji priemonė.

Bet iš tikrųjų pienas – produktas vaikams, nes jie turi fermentą, kuris suskaido pieno cukrų – laktozę. Dvidešimtaisiais gyvenimo metais šio fermento gamyba sustoja ir daugumai suaugusiųjų pienas skrandyje sukelia tikrą revoliuciją. Suaugęs žmogus pieną pasisavina tik jį nuolat gerdamas. Kuriam laikui jo atsisakius sumažėja ne tik laktozės lygis, bet ir pieno toleravimas.

Į pieno sudėtį įeinantis kalcis beveik nepasisavinamas. Jam patekti į ląsteles reikia palydovo – magnio, kurio piene yra aštuonis kartus mažiau nei kalcio. Atitinkamai tiek šis produktas pasiims kalcio. Ir ne daugiau.

Pastaruoju metu ekologiški produktai tapo itin paklausūs. Sakoma, kad jie skanesni ir naudingesni, nes juose daugiau vitaminų, mineralų ir mikroelementų.

2012 m. Stanfordo (JAV) universiteto specialistai išanalizavo 240 mokslinių tyrimų pradedant nuo 1966 m. Jie nustatė, kad ekologiškų ir įprastinių vaisių, daržovių, grūdinių kultūrų, pieno ir kiaušinių sudėtis beveik vienoda. Juose yra toks pat kiekis vitaminų, mikroelementų ir mineralų.

Bet ekologiškuose produktuose yra daugiau fosforo. Tie, kuriems trūksta šio elemento, turi vartoti viską, kas ekologiška. Reikia pripažinti, kad ekologiškuose vaisiuose ir daržovėse pesticidų 30 proc. mažiau nei įprastiniuose. Tad jei kišenė leidžia, daugiau vartokite ekologiškų produktų.