„Miego trūkumo, nemigos pasekmės daugeliui pažįstamos, nes bent kelias mažamieges naktis per gyvenimą yra turėjęs bene kiekvienas. Tai sukelia diskomfortą, mažina mūsų darbingumą, ilgainiui gali sukelti depresiją.
Bet nemiga nėra vienintelis miego sutrikimas, jų suskaičiuojama bene šimtas“, – pabrėžia Vilniaus „Kardiolitos klinikų“ Neurologijos centro gydytoja neurologė Dalia Matačiūnienė.
Skirtingos priežastys, bet panašios pasekmės
Neurologė sako, kad miego medicina yra labai plati sritis, persidengianti su pediatrija, ausų-nosies-gerklės ligomis, pulmonologija, psichologija, neurologija, o kartais net ir ortodontija.
Priskaičiuojama virš 90 skirtingų miego sutrikimų, todėl ir jų priežastys labai skirtingos: jie gali būti paveldimi genetiškai, tačiau dažnai miego sutrikimus lemia ir gyvenimo būdas ar psichologinės problemos.
Didžioji dalis pacientų kreipiasi varginami nemigos, nes ji itin blogina gyvenimo kokybę. Akivaizdžiausios miego trūkumo pasekmės yra koncentracijos, darbingumo sumažėjimas, nuotaikų kaita. Jei miego trūkumas kaupiasi, pasekmės taip pat akumuliuojasi, prisideda medžiagų apykaitos sutrikimų rizika, gali atsirasti depresijos požymių, krenta darbingumo efektyvumas.
„Bet būna ir priešingai. Labai dažnai pasitaiko atvejų, kuomet pacientui išmiegojus 9-10 val. vis tiek norisi miego, nes miegas buvo nekokybiškas. Neretai pačiam žmogui būna sunku atskirti ir suprasti, ar jį vargina mieguistumas dieną, ar tiesiog pastovus nuovargis. Šių simptomų priežastys skiriasi, bet abiem atvejais reikėtų kreiptis į gydytojus“, – tęsia D. Matačiūnienė.
Griežtų taisyklių, kada reikia eiti miegoti – nėra
Žmogaus miego ritmas evoliucijos eigoje, kaip ir daugelio žinduolių, yra prisitaikęs prie dienos ir nakties ritmo, todėl natūralu, kad einame miegoti sutemus, o prašvitus keliamės. Suaugusiam darbingo amžiaus žmogui rekomenduojama miegoti 7-9 valandas per parą.
Gydytoja pastebi, kad nėra konkretaus rekomenduojamo ar „tobulo“ laiko, kada reiktų eiti miegoti – kiekvienas turėtume įsiklausyti į savo organizmo ritmą, nes jis yra individualus. Vieni geriausiai jaučiasi eidami miegoti 21 val. vakare, o kitam daug optimalesnė miego pradžia prieš pat vidurnaktį.
„Svarbiausia, kad miego režimas būtų stabilus tiek darbo dienomis, tiek savaitgaliais. Poilsio ritmas yra svarbus ne tik pačiam miegui, bet ir daugeliui fiziologinių organizmo procesų: beveik visos mūsų kūno ląstelės dirba pagal suderintą paros ritmą, ir kuo jis stabilesnis, tuo geriau veikia visa sistema“, – pasakoja gydytoja neurologė.
Diagnozuoti padės išsamus tyrimas ir pokalbis
Bandant nustatyti miego sutrikimų priežastis, sunkumą ir prigimtį neretai prireikia polisomnografijos – išsamaus instrumentinio visos nakties miego tyrimo, kuris atliekamas naktį, miegant sau įprastu metu.
„Diagnozuojant miego sutrikimus kyla tam tikro diskomforto. Pacientas būna apklijuotas įvairiais davikliais, kurie registruoja daugybę miego metu vykstančių fiziologinių procesų: smegenų veiklą, raumenų įtampą, judesius, kvėpavimą, širdies veiklą, deguonies kiekį kraujyje“, – prasitaria gydytoja.
Visgi, gydytojos D. Matačiūnienės teigimu, šis tyrimas nėra toks nekomfortabilus, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Lovoje su elektrodais galima judėti, pasivertus jie nenukrenta, o tyrimo kokybę prižiūri ir užtikrina slaugytoja. Kol kas pasaulyje nėra išrastas patikimas bekontaktis būdas registruoti miego rodiklius.
Miego tyrimas, kaip ir bet kuris instrumentinis tyrimas, skiriamas tik rekomendavus gydytojui. „Svarbu iš anksto numatyti, ko siekiame šiuo tyrimu – kokios informacijos tikimės, ką jo rezultatai pakeis gydymo ar kitų tyrimų fone.“
Gydytoja teigia, kad pasitaiko atvejų, ypač kankinant nemigai, kuomet daugiau informacijos gali duoti išsamus pokalbis su pacientu, jo įspūdžiai, miego dienynas, o tuo tarpu tyrimas tik parodys nuspėjamus rezultatus.
„Kitaip yra su mieguistumu, nepoilsio jausmu po miego. Šie pacientai daug rečiau kreipiasi į gydytojus, o būtent jiems miego tyrimas yra labai reikalingas; jiems dažnai nustatome obstrukcinę miego apnėją – dažną vidutinio amžiaus ligą, kuri pasireiškia knarkimu ir kvėpavimo sustojimais miego metu.
Iš pradžių pacientai gali niekuo nesiskųsti, tačiau ilgainiui ryškėja ligos pasekmės: ima augti svoris, blogėja kraujospūdžio kontrolė, atsiranda širdies ritmo sutrikimų, o dienos mieguistumas gali sukelti avariją, pavyzdžiui, užmigus prie vairo“, – pataria D. Matačiūnienė.
Padeda ir medikamentai, ir gyvenimiški pokyčiai
Polisomnografinis tyrimas dažniausiai yra pagrindinis pagalbininkas parenkant tinkamiausią miego sutrikimo gydymą. Jis ne tik patvirtina diagnozę, bet ir nustato ligos sunkumą, o nuo to priklauso, koks gydymo metodas yra tinkamiausias pacientui.
„Kaip ir kitų ligų, miego sutrikimų gydymas gali būti medikamentinis arba nemedikamentinis. Vaistai dažniausiai padeda trumpuoju periodu, šalinant ne lėtinius sutrikimus. Vis dėlto, kartais, nederamai vartojami ar prastai parinkti medikamentai gali sukelti ir kitų problemų, dažnai net rimtesnių nei pirminiai miego sutrikimai“, – įspėja gydytoja.
Labai dažnai miego problemas išsprendžia tiesiog gyvenimo būdo korekcijos, pavyzdžiui, kokybiškesnė mityba, mažinanti refliukso tikimybę, kūno svorio korekcija, reguliari mankšta. Obstrukcinės miego apnėjos gydymui taikomos LOR intervencijos ar gydymas specialiu aparatu su kauke, per kurią tiekiamas suspausto slėgio oras, palaikantis atvirus kvėpavimo takus miego metu. Lėtinės nemigos problemą efektyviausiai padeda spręsti psichoterapija.
